Skruobenė Dyckia altissima yra bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos augalų rūšis. 

     Augalas suformuoja tankią, simetrišką žvaigždės formos skrotelę, kuri auga tiesiai iš žemės paviršiaus be matomo stiebo. Jo lapai yra mėsingi, kieti, kardiški ir linijiškai trikampiški, o jų viršūnės baigiasi itin aštriu spygliu. Viršutinė lapų pusė pasižymi šviesiai žalia arba melsvai žalia spalva su matiniu vaškiniu sluoksniu. Apatinėje lapijos pusėje galima pastebėti išilgines pilkšvas linijas bei smulkius, prie pat paviršiaus prigludusius žvynelius. Kiekvieno lapo kraštai yra ginkluoti stambiais, ryškiais, lenktais rudos spalvos dygliais. Bėgant laikui, augalo šakniastiebis aktyviai leidžia šonines atžalas, todėl viena skrotelė išsiplečia į didelį ir dygų kilimą. Pavasarį iš skrotelės šono, o ne iš jos centro, išauga tvirtas ir aukštas žiedynkotis. Šis žiedynkotis viršūnėje išsišakoja į sudėtinę kekę arba šluotelę, kuri pakyla gerokai virš paties augalo lapų. Žiedyno ašis ir pumpurai yra padengti smulkiais, švelniais plaukeliais. Savyje žiedynas talpina gausius, ryškiai geltonus arba oranžinius, vamzdelio formos žiedus. Po sėkmingo apdulkinimo subręsta kietos, sumedėjusios triskiautės dėžutės, pilnos smulkių, vėjo nešiojamų sėklų. 

      Šis augalas yra puikiai prisitaikęs išgyventi ten, kur dauguma kitų tropinių augalų žūtų. Auga kalnų plynaukštėse ir uolėtuose laukuose virš 900 m aukštyje virš jūros lygio, kur dirvožemio sluoksnis labai plonas, o saulės radiacija – itin intensyvi. Taip pat auga ir sausringose, krūmais ir retais medžiais apaugusiose Brazilijos savanose, kuriose vyrauja smėlingi arba uolėti karstiniai dirvožemiai. Priešingai nei dauguma kitų bromelijinių, kurios auga ant medžių šakų, Dyckia altissima auga tiesiai ant uolų atodangų (granito, kvarcito, smiltainio) arba uolų plyšiuose, kur kaupiasi minimalus organinių medžiagų kiekis. Substratas šiame biotope yra ypač laidus vandeniui, rūgštus ir mažai derlingas. Augavietėse visiškai nėra šešėlio, augalai visą dieną kepa tiesioginiuose saulės spinduliuose. Biotopai pasižymi ryškiu cikliškumu – pusę metų trunka aktyvūs musoniniai lietūs (kai augalai gauna daug drėgmės), o kitą pusę metų – visiška sausra. Dieną uolos įkaista iki labai aukštos temperatūros, o naktį kalnuotose vietovėse temperatūra gali drastiškai nukristi. Turi labai stiprias, sumedėjusias ir gilias šaknis. Gamtoje jos įsitvirtina uolų plyšiuose ir ieško drėgmės giliai po akmenimis. Jos lapai turi storą vaškinę odelę (kutikulę). Ji apsaugo augalą nuo drėgmės išgaravimo per kaitrą. Dyckia altissima yra polikarpinis augalas. Jos žiedynas išauga ne iš pačio skrotelės centro, o iš lapo pažasties. Tai reiškia, kad ta pati skrotelė gali sėkmingai žydėti metai po metų ir toliau augti. Augalas labai greitai klonuoja save, leisdamas šonines atžalas iš trumpo šakniastiebio. Taip gamtoje susidaro genetiškai identiškos didelės kolonijos. Ryškūs geltoni žiedai gamtoje vilioja apdulkintojus (dažniausiai kolibrius ir vabzdžius). Po apdulkinimo susidaro jau minėtos triskiautės dėžutės. Sėklos turi smulkius „sparnelius“, todėl biologiniu požiūriu yra pritaikytos plisti vėjo pagalba. 

     Augalas natūraliai paplitęs Brazilijoje ir kaimyninėse šalyse (Argentinoje, Paragvajuje).