Ragvabaliniai (Dynastinae) yra plokštėtaūsinių (Scarabaeoidea) antšeimio, skarabėjinų (Scarabaeidae) šeimos vabalų pošeimis. Ragvabaliniai iš savarankiškos šeimos (Dynastidae) į žemesnį – pošeimio – rangą galutinai buvo perkelti XX amžiaus pabaigoje, vykstant masinei plokštėtaūsinių vabalų antšeimio (Scarabaeoidea) klasifikacijos peržiūrai. Šiuo metu pasaulyje yra žinoma daugiau nei 225 gentys ir apie 1 500 rūšių, priklausančių šiam pošeimiui. 

     Ši vabalų grupė pasižymi itin masyviu, stipriai išgaubtu ir tvirtu kūnu. Šių vabzdžių dydis labai varijuoja, o suaugėlių kūno ilgis, priklausomai nuo rūšies, svyruoja nuo 10 mm iki daugiau nei 170 mm. Šiam pošeimiui priklauso stambiausi pasaulio vabalai, pavyzdžiui, vabalas heraklis (Dynastes hercules), kuris kartu su ragu yra vienas ilgiausių planetos vabzdžių. Daugumai rūšių būdingas itin ryškus lytinis dimorfizmas. Patinai ant galvos turi įvairaus dydžio bei formos chitininį kaktos ragą, o ant priešnugarėlės – specifines keteras, briaunas ar papildomas ataugas. Patelės šių įspūdingų darinių dažniausiai visiškai neturi arba jų kaktą puošia tik labai mažas, bukas gumburėlis. Vabalų antsparniai yra stambūs, dengiantys visą pilvelį, o jų spalvinė gama varijuoja nuo blizgios juodos ar kaštoninės iki gelsvų atspalvių su tamsiomis dėmėmis. Šių vabzdžių burnos aparatas yra graužiamojo tipo, tačiau jų viršutinė lūpa (labrum) yra paslėpta po plokščiu, skydo formos galvos skydeliu (clypeus). Visi ragvabaliai turi trumpas, alkūniškai buožiškas antenus, kurių viršūnę sudaro iš keleto plokštelių susidedanti buoželė. Vabzdžiai turi stiprias rausiąsias kojas, kurių blauzdos išorinėje pusėje yra dantytos, pritaikytos judėti substrate ar kasti žemę. 

     Didžiausia šių vabalų įvairovė telkiasi atogrąžų miškuose (ypač Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje). Tačiau atskiros rūšys yra puikiai prisitaikiusios gyventi savanose, miškingose vietovėse ir vidutinių platumų lapuočių miškuose. Natūralioje aplinkoje ragvabaliai gyvena miško paklotėje, po pūvančiais rąstais, senų medžių drevėse bei gausiuose lapų puvėsių sluoksniuose. Dalis rūšių sėkmingai kolonizuoja antropogeninius biotopus. Jie aptinkami lentpjūvių pjuvenų krūvose, kaimo vietovių komposto talpyklose, šiltnamių substrate ar stambių žolėdžių mėšle. Ragvabaliams būdinga pilnutinė metamorfozė. Šis ciklas didžiosioms rūšims gali trukti nuo 1 iki 5 metų, iš kurių didžiąją dalį vabzdys praleidžia lervos stadijoje. Lervos gyvena giliai substrate ir maitinasi dūlančia mediena ar humusu, atlikdamos neįkainojamą skaidytojų vaidmenį miško medžiagų apykaitoje. Skirtingai nei lervos, suaugę vabalai kieto maisto negraužia. Jie laižo fermentuotą medžių sulą, geria sunokusių vaisių nektarą arba yra afagai (visai nesimaitina, eikvoja lervos sukauptus riebalus). Dauguma rūšių yra naktiniai gyvūnai. Dieną jie praleidžia pasislėpę po žieve ar paklotėje, o naktį aktyviai skraido ieškodami partnerių. Juos stipriai traukia dirbtinė ultravioletinė ir balta šviesa. Pajutę pavojų, daugelis ragvabalių trina pilvelio segmentus į antsparnius ir taip skleidžia šnypščiantį arba girgždantį garsą. Taip pat jie pasižymi ypatinga jėga ir naudoja savo dygliuotas kojas tvirtai įsikibti į substratą.