Gyslotinis ežeinis (Echium plantagineum) yra agurklinių (Boraginaceae) šeimos augalas. 

     Šio augalo verpstiška šaknis išleidžia statų, apvalų, dažniausiai nuo pagrindo šakotą stiebą. Visas antžeminis ūglis yra tankiai apaugęs šiurkščiais, dvejopais plaukeliais bei šereliais. Pamatiniai lapai su ryškiomis šalutinėmis gyslomis suformuoja skrotelę, o stiebiniai lapai yra pražanginiai, pailgai lancetiški bei pusiau stiebą apgaubiantys. Augalo aukštis paprastai svyruoja nuo 20 iki 60 cm, tačiau palankiomis sąlygomis gali siekti ir daugiau. Gyslotinio ežeinio žiedynas yra sudėtinė šluotelė, susidedanti iš tankių suktukų. Žiedai yra trumpakočiai arba beveik bekočiai, su giliai penkiaskilte taurele. Piltuvėlio formos vainikėlis yra 15–30 mm ilgio, su plačiomis žiotimis. Pumpurų stadijoje vainiklapių spalva būna rausva, o pilnai išsiskleidę žiedai nusidažo ryškia violetine, purpurine ar mėlyna spalva. Iš vainikėlio vamzdelio aiškiai išsikiša tik du ilgesni kuokeliai, kas yra svarbus skiriamasis šios rūšies požymis. Po apdulkinimo subręsta vaisius – keturšonis, grublėtas riešutėlis. 

     Auga sausose ruderalinėse pievose, smėlingose vietose bei atvirose miškingose ganyklose. Kaip sinantropinė rūšis, augalas lengvai įsikuria pakelėse, dykvietėse, apleistuose pasėliuose, dirvonuose ir statybvietėse. Augalas sausrą toleruojantis ir šviesamėgis, teikiantis pirmenybę lengviems, smėlingiems, pralaidiems bei maisto medžiagomis skurdiems dirvožemiams. Introdukuotose teritorijose pasižymi dideliu ekologiniu plastiškumu, agresyviai plinta natūraliose ekosistemose ir išstumia vietines augalų rūšis. Tai vienmetis, rečiau dvimetis žolinis augalas, nepalankų sezoną išgyvenantis sėklų pavidalu. Sėklos sudygsta rudenį arba ankstyvą pavasarį. Žydėjimo fazė prasideda pavasario pabaigoje ir tęsiasi iki vasaros vidurio, priklausomai nuo klimato zonos. Vandens deficito sąlygomis augalas pagreitina savo vystymąsi, subrandina sėklas anksčiau ir suformuoja trumpesnius generatyvinius ūglius. Dauginasi išskirtinai sėklomis. Viena didelė skrotelė gali subrandinti tūkstančius riešutėlių, kurie dirvožemio sėklų banke išlieka gyvybingi kelerius metus. Augalas yra entomofilas. Žiedai išskiria itin didelį kiekį nektaro, pritraukiančio plėviasparnius vabzdžius, ypač namines bites ir kamanes. Audiniuose sintetinami antriniai metabolitai – pirolizidino alkaloidai, kurie atlieka cheminės apsaugos funkciją nuo žolėdžių gyvūnų ir vabzdžių.

     Rūšis yra kilusi iš Viduržemio jūros regiono. Natūraliai paplitusi Pietų ir Vakarų Europoje (Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, pietinėje Jungtinės Karalystės dalyje). Auga šiaurinėje Afrikos pakrantėje (Maroke, Alžyre, Tunise) ir Makaronezijos salose (Azoruose, Kanaruose, Madeiroje), taip pat Artimuosiuose Rytuose. Dėl žmogaus ūkinės veiklos ir dekoratyvinių savybių augalas buvo introdukuotas kituose žemynuose, kur daugelyje vietų tapo agresyvia invazine rūšimi. Australijoje šis augalas sukėlė didžiausią ekologinę ir ekonominę žalą. Jis užima milijonus hektarų ganyklų, išstumia vietinę florą ir nuodija galvijus. Rūšis naturalizavosi ir plinta JAV (ypač Kalifornijoje ir Oregone), taip pat Argentinoje, Čilėje, Brazilijoje bei Urugvajuje. Pietų Afrikoje taip pat pripažintas pavojinga piktžole, konkuruojančia su vietinėmis ganyklų rūšimis. Lietuvoje gyslotinis ežeinis nėra vietinė floros rūšis. Jis dažniausiai auginamas kaip vienmetis gėlynų augalas.