Tikrasis ežeinis (Echium simplex) yra magnolijainų (Magnoliopsida) klasės, agurklinių (Boraginaceae) šeimos augalas, kilęs iš Tenerifės salos (Kanarų salos).

     Tai dvimetis (kartais trimetis) augalas. Augalas išaugina liemeninę, giliai į žemę įsitvirtinančią šaknį, leidžiančią efektyviai pasisavinti drėgmę sausringoje dirvoje. Pirmaisiais vegetacijos metais suformuojama tanki, kompaktiška ir taisyklinga pamatinių lapų rozetė. Šie pamatiniai lapai yra lancetiški arba pailgai ovalūs, lygiakraščiai ir neturi ryškaus lapkočio.Visą lapų paviršių tankiai dengia sidabriškai balti, šiurkštūs plaukeliai, kurie saugo augalą nuo intensyvios saulės spinduliuotės ir mažina garinimą. Antraisiais metais iš rozetės centro išauga status, tvirtas, nešakotas, apvalaus skerspjūvio stiebas, pasiekiantis iki trijų metrų aukštį. Stiebo lapai yra pražanginiai, mažesni už pamatinius, sėdimieji ir palaipsniui smailėjantys viršūnės link. Generatyvinėje stadijoje stiebas virsta milžinišku, tankiu, cilindro formos viršūniniu žiedynu. Šį sudėtinį žiedyną sudaro daugybė į vieną ašį sutelktų ir tankiai išsidėsčiusių šalutinių žiedynų – suktukų. Žiedai yra balti, zigomorfiniai (turintys tik vieną simetrijos plokštumą) ir prigludę prie pat žiedyno ašies. Dvilypį žiedą sudaro penkiaskiltė taurelė ir suaugtinis penkiaskiltis vainikėlis, iš kurio giliai išsikiša ilgos kuokelių gijos.Po sėkmingo apdulkinimo subrandinamas sausasis vaisius, suskylantis į keturis kietus, šiurkščius riešutėlius.

      Natūraliai auga ant stačių, sunkiai prieinamų uolų atodangų, uolėtų šlaitų bei gilių tarpeklių sienų. Biotopas driekiasi palyginti žemame aukštyje virš jūros lygio – dažniausiai nuo 100 iki 400 metrų zonoje. Augavietės yra šiaurinės ekspozicijos šlaituose. Jos gauna daug tiesioginės saulės šviesos, tačiau yra veikiamos pasatų nešamos drėgmės ir švelnaus, bešalčio subtropinio jūrinio klimato. Augalas įsitvirtina labai skurdžiame, akmeningame, paviršiniame vulkaninės kilmės substrate arba uolų plyšiuose, kur vandens pralaidumas yra maksimalus, o užmirkimo rizika – minimali. Augalas per savo gyvenimą sužydi ir subrandina sėklas tik vieną kartą, o po to visiškai žūsta. Pirmaisiais metais augalas investuoja visą energiją į vegetatyvinių organų (šaknų sistemos ir lapų rozetės) auginimą bei angliavandenių kaupimą. Antraisiais (kartais trečiaisiais) metais sukauptos maisto medžiagos staigiai sunaudojamos generatyviniam šuoliui – milžiniško žiedyno suformavimui. Žiedai išskiria itin didelius kiekius nektaro, pasižyminčio aukšta cukraus koncentracija. Tai vabzdžių apdulkinamas augalas, pritraukiantis gausybę vietinių bičių, kamanų ir drugių, kurie atlieka kryžminį apdulkinimą. Žydi nuo vasario iki balandžio mėnesio. Žydėjimas trunka apie 6–8 savaites. Žiedai ant milžiniško stiebo skleidžiasi palaipsniui – nuo žiedyno apačios į viršų. Subrendę riešutėliai (sėklos) yra sunkūs, todėl dalis jų tiesiog nukrenta šalia motininio augalo. Tačiau dėl visiškai nudžiūstančio aukšto stiebo, stiprūs kalnų vėjai padeda sėkloms išbyrėti ir nukeliauti toliau. Kad sėklos sėkmingai sudygtų, joms reikalingas ryškus temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties (būdingas jų natūraliam biotopui kalnuose). Tai apsaugo sėklas nuo sudygimo nepalankiu, sausrų periodu. 

     Tai endeminė rūšis, natūraliai paplitusi išskirtinai tik Tenerifės saloje, priklausančioje Kanarų salynui. Pagrindinės šio augalo populiacijos yra susitelkusios šiaurės rytinėje salos dalyje, kur driekiasi senasis Anagos kalnų masyvas (Macizo de Anaga). Už natūralaus arealo ribų rūšis laukinėje gamtoje neplinta, tačiau kaip dekoratyvinis augalas yra introdukuota viso pasaulio botanikos soduose ir privačiose kolekcijose.