Baliniai vėžliai (Emydidae) yra gausi ir įvairiapusė slaptakaklių vėžlių šeima, kuriai priklauso apie 50–60 rūšių, suskirstytų į 10 genčių. Tai viena geriausiai žinomų vėžlių šeimų pasaulyje.

     Dauguma rūšių turi aptakų, žemą šarvą, pritaikytą plaukimui. Tačiau sausumos formų, tokių kaip dėžiniai vėžliai (Terrapene), šarvas yra išgaubtas. Žandikauliai neturi dantų, juos dengia aštrios raginės makštys (ramfoteka), atstojančios snapą. Daugelio rūšių viršutinis žandikaulis turi nedidelę įpjovą priekyje. Akys išsidėsčiusios galvos šonuose, nukreiptos šiek tiek į priekį. Vyzdžiai dažniausiai apvalūs. Regėjimas yra puikiai išvystytas, vėžliai gerai skiria spalvas. Neturi išorinės ausies kaušelio. Būgninė membrana yra lygi su galvos odos paviršiumi arba šiek tiek įdubusi. Vandens rūšių (pvz., Chrysemys, Trachemys) pirštai yra ilgi, judrūs ir sujungti gerai išvystytomis plaukiamosiomis plėvėmis. Sausumos rūšių (Terrapene) pirštai trumpesni, o plėvės minimalios arba jų nėra. Kiekviena pėda turi po 4–5 aštrius nagus, kurie naudojami substratui griebti, maistui draskyti ir urvams kasti. Patinai dažnai turi itin ilgus priekinių kojų nagus, naudojamus tuoktuvių ritualuose. Vandens vėžlių uodega yra vidutinio ilgio arba ilga. Patinų uodegos visada yra ilgesnės ir storesnės prie pagrindo nei patelių. Daugumos rūšių (išskyrus dėžinius vėžlius) patelės yra žymiai didesnės už patinus. Patinų apatinis šarvas dažnai yra šiek tiek įdubęs (įgaubtas), kad jiems būtų lengviau išsilaikyti ant patelės karapakso poravimosi metu. Patelių plastronas yra visiškai plokščias arba išgaubtas, paliekantis daugiau vietos kiaušiniams. Patinų kloaka yra toliau nuo uodegos pagrindo, už karapakso krašto. Patelių kloaka yra arčiau uodegos pagrindo, po karapaksu.

     Baliniai vėžliai užima labai įvairius biotopus. 1. Gėlo vandens biotopus renkasi baliniai (Emys), puošnieji (Chrysemys) ir žemėlapiniai (Graptemys) vėžliai. Tai negilūs, stovintys arba lėtai tekantys vandens telkiniai – kūdros, pelkės, senvagės, durpynai, ežerėliai ir lėti upeliai. Svarbu, kad būtų gausi vandens augalija (slėptuvėms ir maistui), dumblinas dugnas (žiemojimui) ir vandenyje esantys nuvirtę rąstai ar šakos (saulės vonioms). Aplink telkinį būtinai turi būti atviros, saulėtos ir smėlingos kalvelės, tinkamos kiaušinių dėjimui. Kai kurios gentys evoliucijos eigoje beveik visiškai paliko vandenį. Ryškiausias pavyzdys – Šiaurės Amerikos dėžiniai vėžliai (Terrapene). Jie gyvena drėgnuose miškuose, krūmynuose, pievose ir miškingose vietovėse netoli laikinų upelių ar drėgnų lomų. Nors gyvena sausumoje, jiems reikalingas didelis aplinkos drėgnumas, todėl karštomis dienomis jie slepiasi po nukritusiais lapais ar supuvusiais rąstais. Sūrokų vandenų biotopų (Estuarijų) gyventojas ir išskirtinis šios šeimos atstovas – deimantnugaris vėžlys (Malaclemys terrapin). Jų organizmas turi specialias druskos liaukas prie akių, leidžiančias pašalinti druskos perteklių iš organizmo. Baliniai vėžliai pasižymi lėtu gyvenimo ciklu, jie gyvena ilgai, lėtai bręsta ir turi palyginti mažą reprodukcinį greitį. Poravimasis vyksta pavasarį vandenyje. Patinai naudoja specifinius tuoktuvių ritualus (pavyzdžiui, puošniojo vėžlio patinai priekiniais nagais švelniai virpina patelės galvą). Visi Emydidae vėžliai kiaušinius deda tik sausumoje. Patelė iškasa dvisluoksnę duobutę smėlingame ar minkštame dirvožemyje, sudeda kiaušinius ir ją užkasa. Daugumos rūšių kiaušinių inkubacijos lytį lemia temperatūra. Perint žemesnėje temperatūroje išsirita patinai, o aukštesnėje – patelės. Vidutinių platumų rūšys žiemą praleidžia įsiraususios į vandens telkinių dugno dumblą arba po vandeniu, kur sulėtėja visi gyvybiniai procesai. Kvėpavimas vyksta per odą ir kloaką. Dauguma rūšių yra visaėdės. Jaunikliai yra mėsėdžiai (ėda lervas, moliuskus, smulkius vėžiagyvius), nes jiems reikia baltymų augimui. Suaugę vėžliai dažnai pereina prie augalinio maisto (dumblių, vandens augalų). 

     Remiantis šiuolaikine taksonomija, Emydidae šeima yra beveik išskirtinai Vakarų pusrutulio grupė. Jie gausiai paplitę Šiaurės Amerikoje, kur sutinkama didžioji dalis rūšių. Vienintelė išimtis – Emys gentis, kurios atstovai gyvena Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje.