Lašalai (Ephemeroptera) yra vabzdžių (Insecta) būrys. Pasaulyje žinoma virš 3800 šių vabzdžių rūšių. 

     Vabzdžiai labai gležni, verpstės formos. Galva yra nedidelė, judri, su labai trumpomis, šeriškomis antenomis. Burnos aparatas yra visiškai redukuotas, nefunkcionalus, nes suaugę lašalai visiškai neminta. Sudėtinės akys užima didžiąją galvos dalį, o patinų jos yra padidėjusios arba perskirtos į dvi dalis patelėms ore pastebėti. Krūtinė susideda iš trijų segmentų, iš kurių vidurkrūtinė yra labiausiai išsivysčiusi ir stambi. Priekiniai sparnai yra dideli, trikampio formos, su itin tankiu gyslotumu, ramybės būsenoje laikomi suglausti vertikaliai virš nugaros. Užpakaliniai sparnai yra redukuoti, o kai kurių smulkių rūšių lašalų jie visai išnykę. Pilvelis yra pailgas, cilindriškas, sudarytas iš dešimties segmentų, užsibaigiantis ilgomis uodeginėmis išaugomis. Uodeginės išaugos dažniausiai yra trys (du šoniniai cerkai ir vidurinis uodeginis siūlas), kurios padeda stabilizuoti kūną skrydžio metu. Kojos yra plonos ir silpnos, o patinų priekinės kojos yra neproporcingai ilgos, skirtos patelėms sugriebti poravimosi skrydžio metu. Lervos pasižymi hidrodinamine kūno forma, turi kramtomąjį burnos aparatą, stiprias kojas ir segmentuotas trachėjines žiaunas pilvelio šonuose.

     Lašalų lervos yra tipiški gėlo vandens gyventojai, kurių aptinkama labai įvairiuose vandens telkiniuose. Lervos gyvena ežerų bei upių priekrantėse (litoralėje), ant vandens augalų, po akmenimis arba įsiraususios į dugno substratą (smėlį, dumblą). Daugelis rūšių renkasi sraunias, deguonimi turtingas upes ir upelius. Kai kurios rūšys prisitaikiusios gyventi kūdrose, tvenkiniuose ar lėtai tekančiuose vandenyse. Kadangi lašalai yra jautrūs ištirpusio deguonies trūkumui ir cheminei taršai, jų gausa nurodo švarius, neįdruskėjusius vandens biotopus. Lašalų biologijai būdinga nepilna metamorfozė ir griežtas funkcijų pasidalijimas tarp gyvenimo etapų. Lervos vystymasis yra ilgiausia gyvenimo ciklo dalis, trunkanti nuo 1 iki 2 metų. Per šį laiką lerva auga ir neriasi iki 20–30 kartų. Lervos turi graužiamuosius burnos organus. Jos minta pūvančiomis organinėmis medžiagomis (detritu), dumbliais ir mikroskopiniais organizmais, taip apvalydamos vandens telkinius. Po vandeniu lervos kvėpuoja segmentuotomis trachejinėmis žiaunomis, esančiomis pilvelio šonuose. Iš vandens išropoję suaugėliai gyvena vos nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jie nesimaitina, o jų vienintelė biologinė funkcija – palikuonių pratęsimas. Vasaros vakarais lašalai masiškai kyla į orą, kur patinai sudaro didžiulius spiečius ir atlieka šokį „aukštyn-žemyn“. Apvaisinta patelė skrenda prie vandens paviršiaus, kur sudeda kiaušinius (neretai po to iškart žūsta). Lašalai atlieka kritinį vaidmenį ekosistemoje – jų lervos (zoobentoso dalis) ir suaugėliai yra pagrindinis entomofaginių žuvų (pvz., upėtakių, kiršlių) bei vandens paukščių maistas. 

     Lašalai yra kosmopolitinė vabzdžių grupė, paplitusi beveik visuose žemynuose. Jų aptinkama visur, išskyrus Antarktidą ir kai kurias itin atokias vandenynų salas (pvz., Islandiją ar Havajus). Didžiausia rūšinė įvairovė fiksuojama vidutinių platumų regionuose bei švariuose kalnų upelių biotopuose. Nuo vėlyvojo kreidos periodo šie vabzdžiai masiškai persikėlė iš senkančių, hipertrofinių ežerų į sraunias upes, kur šiuo metu ir sukoncentruota didžioji jų įvairovė.