Nendrinė rupūžė (Epidalea calamita) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, tikrųjų rupūžių (Bufonidae) šeimos varliagyvių rūšis. Įrašyta į Lietuvos raudonosios knygą. 

     Tai nedidelis, specifinės išvaizdos varliagyvis, kurio kūno ilgis siekia 4–7 cm. Šios rūšies lytinis dimorfizmas išreikštas silpnai, tačiau patelės paprastai būna stambesnės už patinus. Ryškiausias morfologinis bruožas yra išilgai nugaros vidurio linijos einanti šviesi, geltona arba gelsva juosta. Šios rupūžės odos danga yra stipriai karpuota, padengta gumburėliais, kuriuose išsidėsčiusios odos liaukos. Viršutinės kūno dalies paviršiaus spalvinis fonas kinta nuo pilkšvos iki gelsvai žalsvos ar alyvinės su tamsiomis, asimetriškomis dėmėmis. Pilvinė kūno pusė yra šviesi, nešvariai balta arba gelsva, nusėta smulkiomis, pilkomis dėmelėmis. Galvos šonuose, už akių, aiškiai matomos išsipūtusios parotidinės liaukos (ausinės nuodų liaukos), kurios yra išsidėsčiusios beveik lygiagrečiai. Rupūžės akies rainelė yra šviesiai žalios arba geltonos spalvos, o vyzdys – horizontalus. Užpakalinės galūnės, lyginant su kitomis rupūžėmis, yra trumpos, todėl gyvūnas geba greitai bėgioti, bet nešokinėja. Patinams veisimosi sezono metu išauga tamsūs neršto gumburėlius ant pirmojo priekinių kojų piršto ir turi neporinį garsinį maišą (rezonatorių). 

     Ši rūšis renkasi atvirus, sausus, smėlingus kraštovaizdžius su reta augalija, tokius kaip pajūrio kopos, smėlio karjerai, pušynų proskynos ir karinės bazių teritorijos. Veisimuisi būtini seklūs, iki 20–30 cm gylio, gėlo vandens telkiniai (laikinos balos, vandens užlieti karjerų dugnai), kurie pavasarį greitai įšyla ir turi mažai konkurentų ar plėšrūnų. Tai naktinis gyvūnas, aktyviai medžiojantis tamsiuoju paros metu, kai oro drėgmė didesnė, o dieną praleidžiantis slėptuvėse. Dienos metu gyvūnai slepiasi po akmenimis, medžių rąstais arba patys lengvai išsikasa urvelius puriame smėlyje iki 20 cm gylio. Suaugėliai minta smulkiais sausumos bestuburiais: vabalais, skruzdėlėmis, dvisparniais ir voragyviais. Nerštas prasideda vėlai (gegužės mėnesį). Buožgalviai vystosi itin greitai – metamorfozė trunka vos 4–6 savaites, o tai leidžia jaunikliams palikti vandens telkinį prieš jam visiškai išdžiūstant. Rudenį (rugsėjo–spalio mėnesiais) rupūžės panirsta į hibernaciją (žiemos įmygį), pasislėpusios giliuose urvuose žemiau įšalo ribos, ir prabunda tik balandžio pabaigoje. 

     Rūšis aptinkama nuo Pirėnų pusiasalio (Ispanijos, Portugalijos) ir Didžiosios Britanijos vakaruose iki Baltarusijos bei Ukrainos rytuose. Paplitimo zona šiaurėje driekiasi per Pietų Švediją, Estiją ir Latviją. Arealas pietuose siekia Šveicariją, Šiaurės Austriją ir Vengriją. Lietuva yra įsikūrusi šiaurrytinėje šios rūšies globalaus arealo dalyje. Lietuvoje dažnesnė Kuršių nerijoje, pajūrio regione, taip pat Pietų, Pietvakarių ir Vidurio Lietuvos smėlingose vietose.