Sprindis Episauris kiliani yra sprindžių (Geometridae) šeimos drugys. Šią rūšį 1898 metais pirmasis aprašė austrų entomologas Hans Rebel. Tai endeminis Kanarų salų (Ispanija) drugys.

     Drugio išskleistų priekinių sparnų ilgis siekia nuo 14 iki 16 milimetrų. Pilkai rudas priekinių sparnų fonas yra išmargintas tamsiomis, banguotomis skersinėmis linijomis. Vidurinėje sparno ląstelėje ryškiai išsiskiria maža, juoda diskinė dėmė. Užpakaliniai sparnai yra pastebimai šviesesni už priekinius ir turi blankų banguotą piešinį. Lieknas pilvelis ir plonos kojos atitinka tipiškiems sprindžių šeimos atstovams būdingą sandarą. Drugio galvoje yra stambios facetinės akys ir siūliškos, jautrios antenos. Vikšro spalva kinta nuo šviesiai žalios iki gelsvai rudos, o tai padeda jam maskuotis tarp mitybinių augalų lapų. Prieškrūtiniame segmente ir dešimtajame pilvelio segmente vikšras turi po du nedidelius spygliškus gumburėlius. Be trijų porų krūtinės kojų, vikšras turi tik dvi poras pilvelio kojų – tai lemia jo kilpinį judėjimo būdą. 

     Pagrindinis drugio biotopas apima drėgnus, subtropinius lauramedžių miškus. Ši rūšis dažnai aptinkama pereinamojo tipo sausesniuose miškų pakraščiuose ir krūmynuose. Drugiai gyvena kalnuotose vietovėse, dažniausiai nuo 500 iki 1000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Dieną suaugę drugiai praleidžia visiškoje ramybėje, meistriškai susiliedami su medžių kamienų žieve ar slėpdamiesi tankioje laukinės augalijos lapijoje. Tikrasis jų aktyvumas prasideda tik sutemus. Naktį drugiai aktyviai skraido tarp medžių lajų ir krūmų, maitindamiesi žydinčių augalų nektaru, kurį siurbia savo straubliuku. Tamsiuoju paros metu taip pat vyksta poravimasis: patelės vilioja patinus skleisdamos feromonus, o apvaisintos patelės naktimis skraido ieškodamos tinkamų augalų kiaušinėliams dėti. Suaugėliai skraido ir dauginasi nuo žiemos pabaigos iki ankstyvo pavasario. Vikšrai yra oligofagai – jie maitinasi tik tam tikrų rūšių augalais: tyruline erika (Erica arborea) ir sotvaru (Myrica faya). Aktyvus vikšrų vystymosi periodas trunka nuo vasario iki balandžio mėnesio. Dėl puikios mimikrijos ir kintančių spalvų vikšrai yra beveik nepastebimi ant mitybinių augalų šakelių. Užaugęs vikšras nusileidžia ant žemės ir miško paklotėje virsta lėliuke, kurioje laukia kito sezoninio ciklo pradžios.

     Drugys aptinkamas vakarinėse Kanarų salyno salose, kur vyrauja drėgnesnis klimatas ir veši laurų miškai:Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Palmoje, La Gomeroje, El Hiere. Sausesnėse rytinėse salose, tokiose kaip Lanzarotė ar Fuerteventura, šis drugys negyvena, nes ten nėra jam reikalingų mitybinių augalų bei drėgnų miškų biotopų. Be Kanarų salų, šis drugys aptinkamas ir Madeiros saloje. Čia jis taip pat yra prisitaikęs prie unikalių vietinių lauramedžių miškų ekosistemų, kurios savo struktūra primena Kanarų salų buveines.