Erikiniai (Ericaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, erikiečių (Ericales) eilės augalų šeima, kuriai priklauso apie 4 000–4 400 rūšių. 

     Šios šeimos augalai dažniausiai yra visžaliai arba vasarą žaliiojantys krūmokšniai, krūmai ir nedideli medžiai. Jų lapai yra paprastieji, pražanginiai, priešiniai arba susitelkę į ratukus, dažnai odiški, su užsirietusiais kraštais. Žiedai dažniausiai yra taisyklingieji, dvilyčiai, susitelkę į kekes, šluoteles arba skėčius. Taurelę sudaro keturi arba penki tarpusavyje suaugę ar laisvi taurėlapiai. Vainikėlis dažniausiai yra suaugtinis, savo forma primenantis varpelį, ąsotėlį arba pūslę. Kuokelių skaičius paprastai yra du kartus didesnis už vainikėlio skiaučių skaičių. Dulkinės dažnai turi raguotus priedėlius ir atsiveria viršūninėmis poromis. Liestukas yra vienas, baigiasi viena arba skiautėta purka, o mezginė dažniausiai būna viršutinė. Vaisius yra daugiasėklė dėžutė, uoga arba kaulavaisis su keliomis sėklomis.Sėklos yra smulkios, turinčios gausų endospermą ir tiesų gemalą. 

     Erikinių šeimos augalai yra rūgščių, skurdžių ir drėgnų dirvožemių indikatoriai. Pagrindinės jų augavietės yra aukštapelkės ir tarpinio tipo pelkės. Čia auga spanguolės, gailiai, viržiai, tyrulinės erikos, makulniai. Taip pat gausiai auga ir sausuose, šviesiuose spygliuočių miškuose. Ypač sausuose šiluose, kur dirvožemis smėlingas ir rūgštus. Tai tipiška mėlynių, bruknių ir viržių aplinka. Arktinėse bei kalnų platumose šios šeimos krūmokšniai suformuoja ištisus sąžlynus, nes toleruoja stiprius vėjus bei įšalą. Erikinių šaknys neturi siurbiamųjų plaukelių, todėl jos sudaro simbiozę su specifiniais grybais. Grybiena padeda augalui pasisavinti azotą ir fosforą iš rūgščios, sunkiai skaidomos durpės ar smėlio. Daugelis erikinių (pvz., viržiai, gailiai) auga fiziologiškai sausose vietose (pelkėse vandens daug, bet dėl rūgštumo ir šaltumo šaknys jo negali įsisavinti). Todėl jų lapai odiški, siauri, su užsirietusiais kraštais arba padengti plaukeliais (gailių), kad mažiau išgarintų vandens. Žiedus dažniausiai apdulkina kamanės ir bitės. Augalai subrandina smulkias sėklas, kurias platina vėjas arba paukščiai, lesantys sultingas uogas. 

     Tai kosmopolitinė augalų šeima. Šie augalai sėkmingai auga visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Tačiau jų pagrindiniai paplitimo centrai yra du. Šiaurės Amerikoje, Šiaurės ir Centrinėje Europoje, Sibire tai spygliuočių miškų (taigos) zona, tundra ir aukštapelkės. Pietų Afrika yra unikalus erikinių įvairovės centras. Vienoje Pietų Afrikos dalyje auga daugiau nei 600 išskirtinių erikos (Erica) genties rūšių. Tropiniuose regionuose (pavyzdžiui, Pietryčių Azijoje ar Pietų Amerikoje) erikiniai augalai žemumose beveik neauga. Jie yra susitelkę kalnuose (alpinėje zonoje), kur vėsiau ir drėgniau, dažnai auga kaip epifitai ant kitų medžių.