Juodataškės čiuopiklinės kandys (Ethmiidae) yra drugių (Lepidoptera) šeima. Šių drugių sistematinė padėtis šiuo metu išgyvena pereinamąjį laikotarpį, nes klasikinėje taksonomijoje jie ilgai buvo laikomi atskira šeima (Ethmiidae). Tačiau šiuolaikiniai molekuliniai bei filogenetiniai tyrimai šią grupę jau patikimai priskiria prie depresarijų (Depressariidae) šeimos, kurioje jiems suteikiamas žemesnis – pošeimio (Ethmiinae) – rangas. Pasaulyje yra žinoma daugiau nei 350 rūšių. Didžioji jų dalis (virš 300 rūšių) priklauso pagrindinei genčiai Ethmia. Likusios rūšys yra pasiskirsčiusios tarp kitų 6 mažesnių genčių, tokių kaip Agrioceros, Pyramidobela ar Pseudethmia. 

     Šios grupės drugių sparnų plotis dažniausiai svyruoja tarp 14 ir 50 mm. Jų galva pasižymi tankiai prigulusiais, lygiais žvyneliais, o paprastosios akys (ocelės) yra visiškai išnykusios. Galvos priekyje esantys lūpų čiuopikliai yra ilgi, liekni ir labai ryškiai užlenkti aukštyn virš akių linijos. Gana ilgas ir gerai išvystytas straubliukas pamatinėje dalyje yra tankiai padengtas smulkiais žvyneliais. Švelnios siūliškos antenos siekia maždaug du trečdalius priekinio sparno ilgio. Drugių krūtinėlė (toraksas) morfologiškai išsiskiria keliomis (dažniausiai keturiomis arba penkiomis) charakteringomis juodomis dėmėmis. Priekiniai sparnai yra palyginti platūs, pailgi ir pasižymi kontrastingais juodai baltais arba pilkais spalvų tonais bei juodais taškais. Ramybės būsenoje drugiai savo sparnus suglaudžia stogeliu tiesiai virš pilvelio. Kai kurių rūšių patinai ant užpakalinių sparnų priekinio krašto turi išsivysčiusį ilgų plaukelių šepetėlį. Patinų genitalinė struktūra pasižymi labai sudėtinga morfologija, kurioje aiškiai persiskiria valvos dalys bei specifinis gnatas. 

     Šie drugiai labai glaudžiai yra prisitaikę prie atvirų, saulėtų ir gerai įšildomų buveinių, kuriose gausiai veši jų maistiniai augalai. Tai stepnio tipo pievos, kalvų šlaitai, smėlynai bei kalkingos zonos, kelkraščiai, geležinkelių pylimai, apleistos dykvietės, pamiškės ir nenaudojamos ganyklos. Kai kurios rūšys (pvz., Europoje reta Ethmia pyrausta) teikia pirmenybę atviroms ir saulėtoms drėgnoms pievoms, esančioms upių ar jūros pakrantėse. Egzotinėse šalyse (ypač Centrinėje ir Pietų Amerikoje) daugelis šios šeimos rūšių yra prisitaikiusios prie sezoninių sausųjų arba drėgnųjų atogrąžų miškų. Vikšrai yra tipiški oligofagai. Dauguma vidutinių platumų rūšių minta agurklinių (Boraginaceae) šeimos augalų (ežeinių, taukų, godų, neužmirštuolių, plaučių) lapais, žiedais bei pumpurais. Tropiniuose regionuose vikšrai dažnai aptinkami ant kitų sumedėjusių augalų, pvz., Cordia genties medžių ar net bulvinių (Solanaceae) šeimos atstovų. Vikšrai ant maistinio augalo audžia plonus, retus šilkinius voratinklius. Šiuose voratinkliuose jie ne tik slepiasi, bet ir maitinasi. Ryški jų kūno spalva atlieka įspėjamąją funkciją, pranešančią plėšrūnams apie iš augalų sukauptus toksiškus antrinius metabolitus (alkaloidus). Pagal paros aktyvumą pošeimis dalijasi į dvi grupes. Kontrastingai juodai baltos rūšys dažniausiai yra aktyvios šviesiuoju paros metu, o pilkesnių atspalvių drugiai skraido prietemoje ar naktį ir lengvai skrenda į dirbtinę šviesą. Priklausomai nuo regiono klimato sąlygų, per metus išauga viena arba dvi šių drugių generacijos. Šiltesnio klimato zonose vystymasis gali būti ištisinis. Dažniausiai žiemoja lėliukės stadijoje. Lėliukės įsikuria pūvančioje medienoje, po medžių žieve, sausuose storų augalų stiebuose ar dirvožemio paviršiuje, kur susisuka tvirtą kokoną iš šilko ir aplinkinių substrato dalelių. 

     Juodataškės čiuopiklinės kandys paplitusios visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Pati gausiausia genčių ir rūšių koncentracija stebima atogrąžų bei subtropikų zonose. Ypač dideliu biologinės įvairovės lygmeniu išsiskiria Neotropikų regionas (Centrinė bei Pietų Amerika) ir Šiaurės Amerikos sausieji regionai (pvz., Meksika bei JAV pietvakariai), kur aprašyta šimtai šios šeimos atstovų. Europoje gyvena tik viena pagrindinė šios grupės gentis – Ethmia. Arealas čia apima didžiąją žemyno dalį, pradedant Viduržemio jūros pakrantėmis ir baigiant pietine Skandinavija bei Baltijos šalimis. Australijoje aptinkama palyginti nedidelė, tačiau itin endeminė fauna. Iš čia užregistruotų 14 Ethmia rūšių net 12 yra endeminės.