Ekzobazidijomicetai (Exobasidiomycetes) yra papėdgrybūnų (Basidiomycota) tipo grybų klasė, kuriai priklausantys grybai dažniausiai yra augalų parazitai ir patogenai. Šioje klasėje yra žinoma apie 900 rūšių, kurios skirstomos į maždaug 15–20 skirtingų šeimų (priklausomai nuo naudojamos klasifikacijos sistemos), priklausančių 7–10 eilių. 

     Šios klasės grybai pasižymi dikariotine grybiena (miceliu), kuri vystosi augalo šeimininko audinių tarpląstelinėse erdvėse. Jų hifus skiria pertvaros, kurios dažniausiai turi membraninius dangtelius (porų gaubtuvėlius) arba yra visiškai paprastos. Šie patogenai sukelia stiprią augalo audinių hipertrofiją ir hiperplaziją, todėl susidaro gumbiški išvešėjimai – galai (augliai). Skirtingai nuo daugelio papėdgrybių, šie grybai neformuoja makroskopinių, sudėtingų vaisiakūnių (bazidiokarpių). Sporas nešančios struktūros – papėdis (bazidės) – prasikala tiesiai pro pažeistų lapų ar stiebų epidermį į paviršių. Ant bazidžių viršūnėlių susidaro egzogeninės papėdžiukės (bazidiosporos), kurios yra lygios, bespalvės ir dažnai ištįsusios. Daugelis kūlėgrybių eilės atstovų šeimininko audiniuose subrandina storasienes, tamsias poilsio sporas – teliosporas (chlamidosporas). Teliosporoms sudygus, išauga skylantis promicelis, atliekantis bazinės struktūros vaidmenį. Ant promicelio formuojasi verpstiškos pirminės sporidijos (konidijos), kurios vėliau kopuliuoja tarpusavyje, kad atkurtų dikariotinę stadiją. Laboratorinėse terpėse daugelis šių grybų pereina į mielinę stadiją, kurioje dauginasi pumpuravimo būdu ir sudaro gleivėtas kolonijas. 

     Šių grybų paplitimą ir gyvenamąją aplinką griežtai riboja jų augalų šeimininkų augavietės. Kadangi jie gali gyventi tik ant gyvų augalų, jų biotopai sutampa su šeimininkų ekosistemomis. Pasėliai ir sodai, javų laukai, kur auga kviečiai, miežiai ar avižos, bei pramoninės spanguolių ir šilauogių plantacijos. Spygliuočių ir mišrių miškų pavėsingos, drėgnos vietos, kuriose gausiai auga erikiniai augalai (Ericaceae), pvz., bruknynai ir mėlynynai. Pelkės ir durpynai, vandens bei drėgnumą mėgstančių augalų (viksvų, nendrių) sąžalynai, kuriuose plinta specifinės Doassansiales eilės rūšys. Natūraliose pievose ir ganyklose pievų augalų (gysločių, vėdrynų) bendrijos, kur plinta lapų dėmėtumus sukeliantys grybai. Šios klasės grybų biologijai būdingas sudėtingas gyvenimo ciklas, griežta mitybinė specializacija ir gebėjimas manipuliuoti augalo šeimininko augimu. Jie yra griežti biotrofai. Grybiena plinta tarpuląsčiuose ir siurbia maisto medžiagas per specialias siurbtukes (haustorijas), tačiau iš pradžių nenužudo augalo ląstelių, o palaiko jas gyvas, kad užsitikrintų energijos šaltinį. Grybai išskiria medžiagas (pvz., auksinus ir citokininus), kurios sutrikdo augalo hormonų pusiausvyrą. Tai sukelia vietinį ląstelių padidėjimą ir intensyvų dalijimąsi, lemiantį galų (auglių) arba „raganų šluotų“ susidarymą. Šių grybų biologijoje ryškus dimorfizmas. Augale jie gyvena kaip siūlinis micelis (grybiena), o patekę į aplinką ar laboratorinę terpę virsta vienaląstėmis mielėmis, kurios dauginasi pumpuruodamos.Lytinis dauginimasis ir infekcija:Papėdiakūnė stadija: Ant augalo paviršiaus išaugusios bazidės suformuoja bazidiosporas, kurias vėjas platina vasarą. Jos užkrečia naujus lapus ar žiedus. Kūlėgrybių eilės atstovai suformuoja tamsias poilsio sporas (teliosporas), kurios peržiemoja dirvoje arba ant sėklų. Pavasarį jos sudygsta, suformuoja promlį su sporidijomis, kurios kopuliuoja (suteka) ir išaugina naują infekcinį dikariotinį hifą, vėl užkrečiantį jauną augalą. 

     Šių grybų aptinkama visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą), tačiau didžiausia rūšių įvairovė ir tankumas koncentruojasi šiaurės pusrutulio vidutinių platumų bei subarktiniame klimato juostose.