Skruzdėliniai (Formicidae) yra plėviasparnių (Hymenoptera)  vabzdžių šeima, priklausanti smaugtapilvių (Apocrita) pobūriui. Šeimai šiuo metu priklauso daugiau nei 330–350 skruzdėlių genčių ir apie 14 000–14 600 gyvuojančių rūšių. Mokslininkai skaičiuoja, kad kartu su dar neatrastomis ar oficialiai neaprašytomis rūšimis bendras jų skaičius planetoje gali siekti net apie 22 000. Be to, paleontologai yra atradę ir aprašę dar apie 900 išnykusių skruzdėlių rūšių, kurios Žemėje gyveno dar dinozaurų laikais. 

     Skruzdėlių kūno išorinį skeletą sudaro tvirtas chitino sluoksnis. Vabzdžio morfolo­ginę struk­tūrą sudaro trys pagrin­dinės dalys: galva, krūtinė ir pilvelis. Galvoje yra sudėtinės akys, graužiamieji burnos organai su stipriais žandais bei alkūniškos antenos. Prie krūtinės segmentų yra prisitvirtinusios trys poros nariuotų vaikščiojamųjų kojų. Krūtinę su pilveliu jungia ryškus, siauras ir judrus vieno arba dviejų segmentų stiebelis. Dalis skruzdėlių rūšių pilvelio gale turi gynybinį geluonį arba specialią nuodų liauką. Šių vabzdžių dydis pasaulyje svyruoja labai plačiai ir gali siekti nuo 1 iki 20 mm. Kolonijos individų dydis tiesiogiai priklauso nuo jų lyties bei priklausymo tam tikrai kastai. Nevaisingos darbininkės yra pačios smulkiausios kolonijos narės. Vaisingos patelės, dar vadinamos motinėlėmis, savo kūno stambumu ir mase gerokai pranoksta darbininkes bei patinus. 

     Šie gyvūnai aptinkami įvairiuose sausumos biotopuose: miškuose, pievose, smėlynuose, pelkėse bei antropogeninėse teritorijose. Skruzdėlėms būdinga pilna metamorfozė. Kolonijose būdinga poliandrija arba monogamija, o lyčių santykis reguliuojamas per partenogenezę, kai patinai vystosi iš neapvaisintų kiaušialąsčių. Skruzdėlių biologijai būdingas polimorfizmas, lemiantis darbininkių ir kareivių anatominius bei funkcinius skirtumus bendrijoje. Rūšių ekologinis plastiškumas pasireiškia gebėjimu statyti sudėtingus požeminius bei antžeminius lizdus su pastovia mikroklimato reguliacija. Šie vabzdžiai aktyviai purendami dirvožemį, pernešdami organines medžiagas keičia biotopo cheminę sudėtį. Skruzdėlėms būdinga trofobiozė – abipusiai naudingi simbiotiniai ryšiai su lipčių išskiriančiais amarais. Daugelio rūšių skruzdėlės platina augalų (pvz., žibučių ar plukių) sėklas, turinčias minkštąsias sėklos ataugas. Pati sėkla yra keta, o šis priedas – minkštas ir labai maistingas. Skruzdėlė darbininkė randa tokią sėklą ant žemės. Kadangi tas riebus priedas jai labai kvepia ir patinka, ji stveria jį žandais ir nešasi visą sėklą namo, į skruzdėlyną. Skruzdėlyne skruzdėlės nugraužia tik tą maistingąjį sėklagūbrį ir juo maitina savo lervas. Pati sėkla skruzdėlėms yra per keta, jos nesuėda. Todėl likusią pliką sėklą jos tiesiog išmeta į savo „šiukšlyną“ – požemines atliekų kameras arba netoli lizdo esančias krūvas. Taip augalas sėkmingai pasisėja toliau nuo motininio augalo ir nesivaržo dėl šviesos, o skruzdėlės gauna nemokamo maisto.

     Skruzdėlės yra kosmopolitinė šeima, paplitusi beveik visuose žemynuose ir sausumos biotopuose. Vienintelės teritorijos, kuriose šių vabzdžių natūraliai visiškai nėra, yra Antarktida, Islandija, Grenlandija ir kelios izoliuotos vandenynų salos. Skruzdėlių rūšių įvairovė ir tankumas dėsningai didėja judant nuo ašigalių link pusiaujo. Didžiausia jų gausa sutinkama drėgnuosiuose atogrąžų miškuose bei savanose (pvz., Amazonėje), kur jos sudaro apie 15–20 % visų sausumos gyvūnų biomasės.