Nariniai (Gaviidae) yra narinių paukščių (Gaviiformes) šeima, kuriai priklauso vandens paukščiai. Visos dabartinės rūšys priklauso vienintelei genčiai – Gavia. Pasaulyje išskiriamos 5 jų rūšys. 

     Tai stambūs paukščiai: kūno ilgis svyruoja nuo 53 iki 92 cm, o masė gali siekti nuo 1 iki 6,4 kg. Patinai paprastai yra šiek tiek stambesni už pateles, nors jų plunksnų spalva nesiskiria. Kūnas yra verpstės (laivelio) formos, pailgas ir aptakus, kas leidžia lengvai skrosti vandenį. Priešingai nei daugumos kitų paukščių, narų kaulai nėra tuščiaviduriai (pneumatiniai). Jie yra tankūs ir sunkūs, todėl paukštis mažiau iškyla į paviršių ir gali lengviau nerti į gylį. Kojos yra išaugusios pačiame kūno gale. Tai suteikia didžiulę stūmos jėgą plaukiant, tačiau dėl tokios svorio centro padėties narai beveik negali vaikščioti sausumoje – jie juda ja lyg šliauždami pilvu. Snapas ilgas, tiesus, smailus ir labai stiprus, primenantis durklą. Viduje, ant liežuvio ir gomurio, yra atgal nukreipti spygliukai, padedantys išlaikyti slidžią žuvį. Veisimosi metu daugumos rūšių akys tampa ryškiai raudonos. Jos padeda geriau matyti po vandeniu. Narai taip pat turi skaidrų trečiąjį voką (mirksimąją membraną), kuris veikia kaip „nardymo akiniai“. Plunksnos itin tankios ir gerai suteptos riebalais, todėl visiškai nepraleidžia vandens iki odos. Sparnai palyginti maži, siauri ir smailūs. Nors po vandeniu jie dažniausiai laikomi priglausti prie kūno, ore narai skrenda labai greitai, nors pakilti nuo vandens jiems reikia ilgo „įsibėgėjimo tako“ (iki 100 metrų). Trys priekiniai pirštai sujungti pilna plėve, o pastaibis yra suplokštėjęs iš šonų, kad sumažintų pasipriešinimą vandenyje.

     Nariniai yra griežtai susieti su vandeniu – į sausumą jie išlipa tik sukti lizdų. Veisimosi metu renkasi gilius, skaidrius gėlo vandens ežerus šiaurės tundroje ar taigoje. Svarbu, kad vandens telkinyje būtų pakankamai žuvies ir salelių ar nuošalių pakrančių lizdams. Žiemojimo metu persikelia į jūras ir vandenynus. Dažniausiai laikosi pakrančių zonose, kur vanduo neužšąla, tačiau kartais nutolsta ir toliau į atvirą jūrą. Lietuvoje narai žiemoja Baltijos jūros priekrantėje. Poros dažnai būna ištikimos kelerius metus. Lizdas kraunamas prie pat vandens krašto, kad paukštis galėtų tiesiog nuslysti į vandenį. Dažniausiai padeda 2 kiaušinius. Jaunikliai vos išsiritę moka plaukti, o pavargę dažnai lipa tėvams ant nugaros šildytis ir pailsėti. Narai garsėja melodingais, bet kartu šiurpiais, panašiais į klyksmą ar juoką garsais. Balsas naudojamas teritorijai ginti ir ryšiui tarp partnerių palaikyti. Tai specializuoti žuvaėdžiai (ichtiofagai). Maistą gaudo nardydami (gali panerti iki 60 m gylį ir išbūti po vandeniu kelias minutes). Pagrindinis grobis – žuvys, tačiau kartais ėda vėžiagyvius ar moliuskus. Migracijos metu skrenda pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, skirtingai nei žąsys.

     Paplitę tik Šiaurės pusrutuluje, visoje Holarktinėje srityje. Peri šiaurinėse Eurazijos ir Šiaurės Amerikos dalyse – nuo Skandinavijos iki Tolimųjų Rytų bei Aliaskos, Kanados ir Grenlandijos. Veisimosi metu jie telkiasi Arkties ir subarkties tundros bei taigos ežeruose, o žiemoti traukia į neužšąlančias jūras bei vandenynų pakrantes tolimesnėje pietų pusėje.