Pjautasparnės čiuopiklinės kandys (Gelechiidae) yra drugių (Lepidoptera) šeima, kuriai priklauso per 4 500–4 700 aprašytų rūšių bei apie 500 genčių. 

     Dažniausiai tai labai smulkūs drugiai, kurių išskleistų sparnų plotis siekia 7–25 mm (dažniausiai apie 10–20 mm). Priekiniai sparnai yra siauri, pailgi, o užpakaliniai – trapecijos formos, su stipriai įgaubtu išoriniu kraštu ir smailia viršūne (viršūnė tarsi ištįsusi į „snapelį“). Sparnų kraštai turi ilgus kutus. Šie drugiai turi labai ilgus, stipriai į viršų užlenktus lūpų čiuopiklius, kurie dažnai viršija galvos aukštį. Dauguma rūšių yra neryškių, maskuojančių spalvų (rudos, pilkos, juodos), tačiau kai kurios tropinės rūšys gali būti gana spalvingos.

     Šie drugiai yra prisitaikę gyventi beveik visose sausumos ekosistemose, kur tik auga jiems tinkami mitybiniai augalai. Dažniausiai sutinkami atvirose, saulėtose vietose, kur gausu žolinių augalų, astrinių (Asteraceae) bei pupinių (Fabaceae) šeimos žolių. Dalis rūšių yra glaudžiai susiję su medžiais ir krūmais (pvz., ąžuolais, beržais, gluosniais), todėl gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, proskynose bei pamiškėse. Specifinės rūšys prisitaikiusios prie ekstremalesnių sąlygų, kur maitinasi viržiais arba sausrai atspariais smėlynų augalais. Monokultūrų laukai (bulvių, medvilnės, pomidorų plantacijos) bei vaismedžių sodai dėl žmogaus veiklos tapo masinio tam tikrų rūšių paplitimo židiniais. Kai kurios rūšys gyvena sandėliuose, klėtyse, grūdų saugyklose ir malūnuose, kur visus metus palaikoma optimali temperatūra ir gausu maisto išteklių (pvz., grūdinė kandis). Vikšro stadija yra pati svarbiausia, lemianti šių vabzdžių poveikį aplinkai. Vikšrai beveik niekada nesimaitina atvirai ant lapų paviršiaus – jie slepia savo kūną, o tai apsaugo juos nuo plėšrūnų (paukščių, vapsvų) ir nepalankių oro sąlygų. Pagal mitybos būdą jie skirstomi į kelias ekologines grupes. Lapų minuotojai: vikšras išgraužia takus (minas) tarp viršutinio ir apatinio lapo epidermio sluoksnio, palikdamas nepažeistą išorinę lapo plėvelę. Lapų sukiotojai: naudodami savo gaminamą šilką, jie susuka lapų kraštus į tūteles arba sutraukia kelis lapus krūvon ir maitinasi saugiame „namelyje“. Endofitai: gyvena augalo audinių viduje – gręžiasi į stiebus, šakniastiebius, pumpurus ar sėklas (pvz., medvilnės kandis maitinasi išskirtinai medvilnės dėžutėse). Gumbų sukėlėjai: kai kurios rūšys išskiria specialias medžiagas, kurios priverčia augalo audinius išburkti, taip suformuodamos gumbą, kurio viduje vikšras saugiai auga ir maitinasi. Užaugęs vikšras virsta lėliuke. Tai vyksta arba jo mitybos vietoje (pvz., susuktame lape, išgraužtame stiebe), arba vikšras nusileidžia ant žemės ir virsta lėliuke viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, tarp nukritusių lapų, suformuodamas lengvą šilkinį kokoną. Dauguma rūšių skraido naktinimis arba prieblandoje. Dieną jie praleidžia nejudėdami ant medžių kamienų, šakų ar po lapais, kur dėl savo pilkšvai rudų maskuojančių spalvų tampa visiškai nematomi. Nuo kitų mikro drugių Gelechiidae skiriasi unikaliu elgesiu: pajutusios pavojų arba tiesiog tupėdamos ant paviršiaus, jos pradeda itin greitai suktis ratais arba zigzagais, taip klaidindamos potencialius priešus. Priklausomai nuo klimato ir rūšies, per metus gali išaugti nuo vienos kartos (šiauriniuose regionuose, kur žiemoja kiaušinėlio arba lėliukės stadijoje) iki 8–12 kartų per metus (šiltuose tropikų regionuose arba šildomuose sandėliuose/šiltnamiuose, kur vystymasis vyksta nepertraukiamai). 

     Gelechiidae šeimos drugiai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Didžiausia šių vabzdžių rūšių įvairovė aptinkama tropinio ir subtropinio klimato zonose, tačiau jie yra prisitaikę prie pačių įvairiausių ekosistemų – nuo atšiaurių šiaurinių regionų iki sausų dykumų. Lietuvoje taip pat gyvena nemažai šios šeimos atstovų, iš kurių dalis yra natūralūs vietinių augalų gyventojai, o kiti – invaziniai žemės ūkio kenkėjai.