Lenktadėmė teleiodė (Teleiodes luculella) yra pjautasparnių čiuopiklinių kandžių (Gelechiidae) šeimos drugių rūšis. 

     Šių drugių išskleistų sparnų plotis yra nedidelis ir siekia 9–13 mm. Drugio galva yra padengta baltais žvyneliais, sumaišytais su juodais taškeliais. Rūšies priekiniai sparnai yra pailgi, tamsiai pilkos arba juosvos pagrindinės spalvos. Labiausiai pastebimas sparnų rašto elementas yra didelė, šviesi, pusmėnulio formos dėmė, esanti palei priekinį sparnų kraštą. Ši pusmėnuliška žymė iš dalies ribojasi su ochros ar gelsvo atspalvio ploteliais sparno diske. Ties priekinio sparno viršūne ir vidiniu kampu taip pat išsidėstę smulkesni, neryškūs šviesūs taškai. Užpakaliniai sparnai yra siauresni už priekinius, vientisos pilkos spalvos ir turi ilgus šerelių formos kutus palei kraštą. 

     Šios rūšies drugiai yra glaudžiai susiję su ąžuolynais bei mišriaisiais lapuočių miškais, kuriuose gausiai auga ąžuolai. Jie taip pat aptinkami gerai apželdintuose soduose bei parkuose, kur yra tinkamų mitybinių augalų. Išsivysto viena generacija per metus. Suaugėliai skraido nuo gegužės iki liepos ar rugpjūčio pradžios. Dieną jie dažniausiai praleidžia neaktyviai, ilsėdamiesi ant medžių kamienų, kur dėl savo sparnų rašto yra gerai užsimaskavę. Aktyvūs tampa naktį ir yra viliojami dirbtinės šviesos šaltinių. Šių drugių vikšrai minta įvairių lapuočių medžių lapais. Pagrindinis mitybinis augalas yra ąžuolas (Quercus). Mokslinėje literatūroje kaip papildomi mitybiniai augalai taip pat minimi kaštonai (Castanea), beržai (Betula), klevai (Acer) bei gluosniai (Salix). Vikšrai maitinasi nuo rugpjūčio pab. iki spalio pr., gyvendamos tarp šilkiniais siūlais tarpusavyje sutvirtintų mitybinio augalo lapų. Užaugę vikšrai nusileidžia ant žemės ir virsta lėliukėmis puriame kokone tarp nukritusių lapų bei detrito. Šioje lėliukės stadijoje rūšis ir peržiemoja. 

     Rūšis yra plačiai paplitusi Europoje. Jos arealas rytuose tęsiasi iki pietinio Uralo bei Užkaukazės. Rūšis yra įtraukta į Lietuvos faunos sąrašus, tačiau, kaip ir visoje Europoje, jos lokalus paplitimas tiesiogiai priklauso nuo mitybinių augalų – brandžių ąžuolų populiacijų bei lapuočių miškų masyvų.