Gliufizija (Gluphisia crenata) yra kuoduočių (Notodontidae) šeimos drugių rūšis, pirmą kartą aprašyta Eugenijaus Johano Kristofo Esperio 1785 metais. 

     Šios rūšies drugių išskleistų priekinių sparnų plotis svyruoja tarp 28 ir 34 mm. Priekiniai sparnai yra palyginti platūs, su nežymiai išgaubtu priekiniu kraštu ir dantyta išorine briauna. Jų pamatinė spalva varijuoja nuo pilkai rusvos iki tamsiai pilkos, o vidurinėje dalyje išryškėja šviesesnis skersinis laukelis. Sparnų raštą sudaro kelios tamsios, banguotos skersinės linijos, kurios eina lygiagrečiai išorinei briaunai. Užpakaliniai sparnai yra pastebimai šviesesni už priekinius, vientisos pilkšvos spalvos, su neryškiu tamsiu tašku viduryje ir šviesesne skersine juosta. Ramybės būsenoje drugys sparnus suglaudžia stogeliu virš savo pilvelio, taip puikiai susiliedamas su medžių žieve. Jo galva ir krūtinė yra apaugusios tankiais, ilgais plaukeliais, kurie sudaro savotišką apykaklę. Patinų antenos yra ryškiai plunksniškos, skirtos patelių skleidžiamiems feromonams užuosti, o patelių antenos išlieka siūliškos. Pilvelis yra cilindro formos, trumpas, padengtas smulkiais žvyneliais ir visiškai paslepiamas po suglaustais sparnais. 

     Gliufizijos aptinkamos drėgnuose lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač upių slėniuose, pamiškėse bei proskynose, vandens telkinių pakrantėse, ežerų ir upių pakraščiuose, kur natūraliai želia tuopos ir karklai, kultūriniuose kraštovaizdžiuose, tokiuose kaip parkai, alėjos, priemiesčių želdynai ir apsauginės miško juostos. Suaugėliai aktyviai skraido tamsiuoju paros metu ir yra lengvai viliojami dirbtinės šviesos šaltinių (šviesos gaudyklių). Dieną jie praleidžia nejudėdami ant medžių kamienų ar šakų. Patinams būdingas unikalus mineralų pasisavinimo būdas – jie gausiai geria vandenį iš drėgnos žemės ar balų, filtruoja jį per virškinamąjį traktą ir dideliu greičiu šalina skystį pro analinę angą. Per metus išauga dvi generacijos. Pirmosios kartos suaugėliai skraido balandžio–gegužės mėnesiais, o antrosios kartos drugiai pasirodo birželio–rugpjūčio mėnesiais. Žiemoja lėliukės stadijoje, pasislėpusi tarp nukritusių lapų, miško paklotėje arba negiliai dirvožemyje, susuktuose plonuose šilkiniuose kokonuose. Vikšrai graužia išskirtinai tuopinių šeimos augalų lapus – juodosios tuopos, balzaminės tuopos, drebulės ir purpurinio karklo. 

     Paplitusi beveik visoje Europoje – nuo Pirėnų pusiasalio ir Prancūzijos vakaruose iki Skandinavijos (Danijos, pietinės Švedijos bei Suomijos) šiaurėje ir Balkanų pusiasalio pietuose. Azijoje arealas driekiasi per visą Rusijos vidurio juostą ir Sibirą iki pat Rusijos Tolimųjų Rytų. Rūšis taip pat registruojama šiaurės rytų Kinijoje, Korėjos pusiasalyje bei Japonijoje. Šiaurės Amerikoje gliufizija ilgą laiką buvo moksliškai klasifikuojamas kaip atskira rūšis – Gluphisia septentrionis. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad tai yra tas pati holarktinė rūšis, paplitusi Kanadoje ir didžiojoje JAV dalyje. Lietuvoje ši rūšis yra pakankamai dažna visoje teritorijoje.