Lagomerinis citrinukas (Gonepteryx eversi) yra baltukų (Pieridae) šeimos drugys. La Gomeros salos endemikas. Pirmasis šį drugį 1974 m. pirmasis aprašė vokiečių entomologas Rehneltas. Ilgą laiką buvo laikomas tik porūšiu - Gonepteryx cleobule eversi. Tačiau atlikus genetinius DNR tyrimus rūšis Gonepteryx cleobule buvo išskaidyta į tris rūšis, gyvenančias tik išskirtinai tam tikrose salose.

     Tai yra stambus dieninis drugys, kurio išskleistų sparnų plotis siekia apie 50–65 mm. Šiai rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, lemiantis akivaizdžius patinų ir patelių išvaizdos skirtumus. Patinų viršutinė sparnų pusė yra sodrios, citrinos geltonumo spalvos su stambiomis, ryškiai oranžinėmis dėmėmis priekiniuose sparnuose. Patelių sparnų viršus yra kur kas blyškesnis, melsvai baltas arba šviesiai žalsvas, be ryškių oranžinių plotų. Abiejų lyčių sparnų apačia yra šviesiai žalia, o išryškėjusios gyslos ramybės būsenoje idealiai imituoja gyvą augalo lapą. Kiekvieno sparno viduryje, tiek viršutinėje, tiek apatinėje pusėje, matomas nedidelis tamsiai rudas taškelis. Priekinių sparnų viršūnėlės yra ištęstos į būdingą, smailų kabliuką, o užpakalinių sparnų kraštuose išsikiša smailūs kampai. Vizualiai ši rūšis yra labai panaši į gretimoje Tenerifės saloje paplitusį kanarinį citrinuką (Gonepteryx cleobule). Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Gonepteryx eversi patinų oranžinis laukas priekiniuose sparnuose yra šiek tiek mažesnis ir ne toks intensyvus, o patelės pasižymi dar šviesesniu, balkšvesniu sparnų atspalviu. Tuo tarpu nuo Lapalminio citrinuko (Gonepteryx palmae) ši rūšis skiriasi bendru sparnų kontūru ir tamsesniu patelių gyslotumu. 

     Drugys aptinkamas šiauriniuose La Gomeros salos šlaituose, maždaug 300–800 metrų aukštyje virš jūros lygio. Skraido drėgnuose, pavėsinguose lauramedžių miškuose, miškų laukymėse, krūmynų zonose bei kadagynų šlaituose. Jam reikalinga pastovi drėgmė ir apsauga nuo stiprių vėjų, kurią užtikrina salos kalnus gaubiantys pasatų debesys. Priešingai nei žemyninėje Europoje gyvenantys citrinukai, kurie žiemą praleidžia ilgalaikėje diapauzėje, šis salų drugys dėl šilto klimato yra aktyvus ištisus metus. Intensyviausias dauginimasis vyksta nuo gruodžio iki gegužės mėnesio. Patelės žalsvai baltus, kėglio formos kiaušinėlius deda po vieną ant mitybinio augalo lapų apatinės pusės. Jauni vikšrai slepiasi apatinėje lapo pusėje, išgrauždami nedideles skylutes. Paaugę vikšrai persikelia ant viršutinės lapo pusės ir ilsisi išilgai pagrindinės gyslos – dėl savo žalios spalvos ir trumpų plaukelių jie tampa praktiškai nepastebimi. Šio drugio vikšrai yra siauros specializacijos. Drėgnuose laurų miškuose jie minta šunobele Rhamnus glandulosa, o sausesnėse vietose – Rhamnus crenulata krūmų lapais. Suaugėliai maitinasi įvairių miško augalų žiedų nektaru. Tiek lėliukės, tiek suaugę drugiai pasižymi tobula spalvine imitacija – tupėdami suglaustais sparnais jie vizualiai susilieja su lauramedžių lapais, taip apsisaugodami nuo paukščių.