Azijinė boružė (Harmonia axyridis) yra boružinių (Coccinellidae) šeimos vabalas. Dėl didelio ėdrumo ši boružė buvo tikslingai įvežta į Šiaurės Ameriką ir Europą amarų bei skydamarų kontrolei, tačiau tapo viena agresyviausių invazinių rūšių pasaulyje.

     Kūno ilgis siekia 5,5–8,5 mm, plotis – 4,0–6,6 mm. Kūnas didelis, stipriai išgaubtas, ovalus, beveik sferinis. Galva dažniausiai juoda su geltona kaktos dėme, kartais visiškai geltona. Antenos trumpos, vėduokliškos. Priešnugarėlė šviesiai geltona arba balta. Jos centre beveik visada yra juodos dėmės, kurios susijungia į „M“ arba „W“ raidės formos raštą. Šis požymis yra pats patikimiausias. Antsparniai lygūs, blizgantys. Jų spalvinės formos (morfa) skirstomos į dvi pagrindines grupes. Šviesiosios formos (succinea) antsparniai geltoni, oranžiniai arba raudoni. Jie gali turėti nuo 0 iki 19–21 juodo taško. Dažnai turi papildomą juodą skersinę klostę antsparnių gale. Tamsiosios formos (spectabilis, conspicua) antsparniai visiškai juodi, tačiau turi 2 arba 4 dideles raudonas ar oranžines dėmes. Apatinė kūno pusė dažniausiai yra tamsi (ruda arba juoda), tačiau pilvelio kraštai išlieka rausvai oranžiniai. Azijinės boružės paskutinės stadijos lerva užauga iki 7–10 mm ilgio. Kūnas pailgas, padengtas minkštais spygliais (atšakomis). Pagrindinė kūno spalva yra melsvai pilka arba anglies juodumo. Nuo 1 iki 5 pilvelio segmento šonuose yra ryškios oranžinės arba geltonos spalvos dėmės, kurios lervos šonuose suformuoja dvi išilgines linijas (vadinamąjį „L“ raidės raštą abiejose pusėse). Lėliukė kampuota, pritvirtinta prie augalo lapo ar kamieno galine kūno dalimi. Spalva ryškiai oranžinė su juodais taškais ir raštais. Jai būdinga tai, kad antsparnių ir lervos odelės liekanos lieka susiraukšlėjusios prie lėliukės pagrindo. 

     Ši rūšis yra ekologiškai plastiška ir gali gyventi beveik bet kur, kur yra augalijos ir maisto. Azijinė boružė labiausiai mėgsta medžių ir krūmų lajas. Natūralioje aplinkoje ji aptinkama lapuočių ir mišriuose miškuose, miško pakraščiuose, upių slėniuose. Antropogeninis biotopas yra pagrindinė jos plitimo vieta Europoje ir Lietuvoje. Jas itin traukia miestų parkai, skverai ir alėjos (ypač liepos, klevai, ąžuolai, kur gausu amarų). Randamos ir vaismedžių soduose, uogynuose, vynuogynuose, žemės ūkio pasėlių laukuose, gyvenamuosiuose rajonuose. Rudenį (spalio–lapkričio mėn.), nukritus temperatūrai, suaugėliai pradeda masinę migraciją. Jie telkiasi į milžiniškus spiečius ir ieško vertikalių šviesių paviršių (uolų, pastatų sienų), kur slepiasi plyšiuose žiemojimui. Pajutusi grėsmę, boružė naudoja refleksinį kraujavimą – per kojų sąnarius išskiria geltoną, toksišką skystį (hemolimfą), kuriame yra stipraus kvapo alkaloidų (harmonino). Tai efektyviai atbaido paukščius ir kitus plėšrūnus. Patelė per savo gyvenimą (kuris trunka iki 1–2 metų) gali sudėti nuo 1 000 iki 4 000 kiaušinėlių. Kiaušinėliai dedami grupėmis ant augalų lapų, kur gausu amarų. Vieno ciklo trukmė nuo kiaušinėlio iki suaugėlio trunka vos 20–30 dienų (priklausomai nuo temperatūros). Per metus Lietuvoje ši rūšis gali išvystyti 1–2 generacijas, o šiltesnio klimato šalyse – net iki 4–5. Azijinė boružė yra polifagė. Pagrindinis maistas – amarai, skydamarai ir kiti minkštakūniai vabzdžiai. Trūkstant maisto, ji tampa agresyvia plėšrūne ir kanibale: ėda kitų boružių kiaušinėlius, lervas, o rudenį maitinasi prinokusiais vaisiais bei uogomis (vynuogėmis, slyvomis, obuoliais).

     Pirminis, naturalus arealas apima Rytų Aziją (Kiniją, Japoniją, Korėją, Mongoliją, Sibirą, Tolimuosiuos Rytus). Šiaurės Amerikoje įvežta XX a. pabaigoje biologinei kenkėjų kontrolei. Nuo 1995 m. buvo legaliai pardavinėjama ir naudojama šiltnamiuose Prancūzijoje, Belgijoje bei Nyderlanduose. Nuo 2001–2002 m. vabalai masiškai ištrūko į laukinę gamtą. Šiuo metu rūšis yra visiškai kolonizavusi Vakarų, Centrinę ir Rytų Europą. 2011 metais buvo pirmasis oficialus rūšies užregistravimas Kuršių nerijoje. Šiandien azijinė boružė yra tapusi dažna ir įprasta rūšimi, paplitusia visoje Lietuvoje. Jų populiacija didėja geometrine progresija.