Baltajuostė cidarija (Hydrelia sylvata) yra sprindžių (Geometridae) šeimos drugių rūšis. Šią rūšį pirmą kartą 1775 metais aprašė austrų entomologai Johanas Denisas ir Ignacas Šifermiuleris.

     Drugio išskleistų sparnų plotis svyruoja tarp 22 ir 30 mm. Kūnas yra trumpas ir lieknas, būdingas sprindžių pošeimiui Larentiinae. Priekiniai sparnai yra platūs, trikampiški, su tiesia priekine briauna ir suapvalintu viršūniniu kampu. Užpakaliniai sparnai yra palyginti dideli, suapvalintu išoriniu kraštu. Tiek priekinių, tiek užpakalinių sparnų pamatinė spalva yra balkšva, kreminė arba šviesiai gelsva. Sparnų fono atspalvis visame plote išlieka vienodas. Visas sparnų paviršius yra tankiai išmargintas smulkiomis, banguotomis, gelsvai rudomis ar pilkšvomis skersinėmis linijomis. Šios linijos eina lygiagrečiai išorinei briaunai, suformuodamos ištisinį, ritmišką raštą, kuris tęsiasi nuo priekinių sparnų pamatinės dalies iki užpakalinių sparnų vidinio krašto. Priekinių sparnų viduryje kartais matomas labai neryškus tamsesnis taškas (vidurinis taškelis). Išilgai abiejų sparnų porų išorinio krašto eina ploni, nutrūkstantys tamsiai rudi pakraštiniai brūkšneliai, o sparnų pakraštiniai plaukeliai yra vienspalviai, balkšvi arba su šviesiai rudais intarpais. 

     Šios rūšies biotopas tiesiogiai priklauso nuo mitybinių augalų (alksnių ir beržų) paplitimo. Tai drėgni lapuočių ir mišrūs miškai, ypač tamsūs alksnynai, juodalksnynai bei miškai su tankiu pomiškiu, taip pat ežerų pakraščiai, upelių slėniai bei pelkėti miško pakraščiai, užmirkusios laukymės, pamiškės ir grioviai, kur laikosi aukšta oro drėgmė. Per metus išauga viena generacija. Suaugėliai skraido nuo gegužės pabaigos iki liepos vidurio. Tai naktiniai gyvūnai, pradedantys skraidyti sutemus. Vis dėlto, dėl gležnos sandaros juos lengva pabaidyti ir dienos metu – pabaidyti nuo lapų apatinės pusės, jie skrenda trumpą atstumą ir vėl skubiai pasislepia pavėsyje. Suaugėliai noriai skrenda į dirbtinės šviesos šaltinius. Patelės kiaušinėlius deda ant mitybinių augalų lapų. Išsiritę vikšrai intensyviai maitinasi vasaros antroje pusėje (nuo liepos iki rugsėjo mėnesio). Užaugę vikšrai nusileidžia ant žemės virsti lėliuke. Rūšis žiemoja lėliukės stadijoje. Lėliukė žiemą praleidžia miško paklotėje, samanose arba viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, apsaugota retu šilkiniu kokonu. Vikšrai maitinasi lapuočių medžių lapais. Pagrindinis mitybinis augalas yra juodalksnis (Alnus glutinosa), taip pat baltalksnis (Alnus incana). Šalutiniai mitybiniai augalai – įvairios beržų (Betula) ir karklų (Salix) rūšys. Vikšrai graužia lapų minkštimą, palikdami tik gyslas. 

     Rūšis paplitusi beveik visoje Europoje, išskyrus pačius piečiausius (Viduržemio jūros regiono) ir šiauriausius (poliarinius) rajonus. Ji registruojama nuo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vakaruose, per Centrinę Europą, iki Skandinavijos (pietinės ir centrinės Švedijos, Suomijos) šiaurėje bei Balkanų pusiasalio kalnuotų vietovių pietuose. Azijoje arealas tęsiasi į rytus per visą Rusijos miškų ir miškastepių zoną, apima Sibirą, Uralą, Altajaus kalnus. Rūšis taip pat paplitusi Rusijos Tolimuosiuose Rytuose (Amūro srityje, Primorėje, Sachaline, Kurilų salose), šiaurės rytų Kinijoje, Korėjos pusiasalyje bei Japonijoje (Hokaido ir Honšių salose). Lietuvoje ši sprindžių rūšis yra palyginti dažna.