Rytinė medvarlė (Hyla orientalis) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, medvarlinių (Hylidae) šeimos varliagyvis. Ilgą laiką ji buvo laikoma Europinės medvarlės (Hyla arborea) porūšiu, tačiau atlikus genetinius tyrimus pripažinta atskira rūšimi. 

      Patelės yra stambesnės už patinus. Patinų ilgis dažniausiai yra 36,7–48,4 mm (vidurkis – ~43,6 mm), o patelių – 40,2–53,1 mm (vidurkis – ~47,0 mm). Kalnų populiacijose individai užauga didesni nei lygumose. Galva proporcingai plati, snukis suapvalintas, akys didelės, iššokusios, su horizontaliu elipsės formos vyzdžiu. Šoninėse galvos dalyse aiškiai matomi būgneliai. Priekinės ir užpakalinės kojos turi ilgus, plonus pirštus. Pačiuose pirštų galiukuose yra išplatėjusios lipnios pagalvėlės, kurios ir leidžia varlei laipioti visiškai lygiais, vertikaliais paviršiais. Užpakalinės kojos yra žymiai ilgesnės ir stipresnės už priekines (pritaikytos šokinėjimui). Tarp užpakalinių kojų pirštų yra dalinė plaukiamoji plėvė, padedanti plaukti vandenyje dauginimosi metu. Nugara yra visiškai lygi, o pilvelis – grūdėtas. Šį grūdėtumą lemia tankiai išsidėsčiusios odos liaukos, padedančios reguliuoti drėgmę. Nugara dažniausiai ryškiai žolės žalumo, tačiau spalva gali kisti nuo pilkšvos iki gelsvos ar rusvos, priklausomai nuo aplinkos temperatūros, drėgmės ir varlės streso lygio. Pilvas šviesus – baltos, kreminės arba gelsvos spalvos. Charakteringas bruožas – tamsi (ruda arba juoda) išilginė juosta, kuri prasideda prie šnervių, eina per akį, būgnelį ir tęsiasi kūno šonais iki pat kirkšnių. Patinai, ramybės būsenoje, po gerkle turi didelį, elastingą rezonatorių. Kai varlė nekurkia, ši oda būna susiraukšlėjusi gelsvos, auksinės ar rusvos spalvos (patelių gerklė išlieka šviesi ir lygi). 

     Rytinė medvarlė dažniausiai apgyvendina retus, gerai apšviestus lapuočių ir mišrius miškus (ypač ąžuolynus bei skroblynus), pamiškes, krūmynus, drėgnas pievas, upių bei ežerų pakrantes ir sodus. Ji gali gyventi tiek žemumose, tiek kalnuotose vietovėse iki 1850 m aukštyje. Dauginimuisi medvarlėms būtini stovintys arba lėtai tekantys vandens telkiniai. Idealiai tinka seklūs, gerai saulės įšildomi tvenkiniai, balos, karjerai, senvagės ar net laikinai užlietos pievos, kuriose gausu pakrantės ir vandens augalijos, bet nėra plėšrių žuvų. Dienos metu jos slepiasi ant plačių medžių ar krūmų lapų, kur dėl savo žalios spalvos puikiai susilieja su aplinka. Tai naktinis gyvūnas, aktyviausias prieblandoje ir naktį. Poruotis pradeda balandžio–gegužės mėn., kai vandens temperatūra pasiekia apie 10–12 °C. Patinai susirenka pakrančių augalijoje ir garsiai kurkia, naudodami savo didelius rezonatorius. Tai privilioja pateles. Kurkimas dažniausiai prasideda po saulėlydžio ir gali tęstis visą naktį. Patelė porcijomis išleidžia nuo kelių šimtų iki tūkstančio ikrų, kurie nedideliais glevėtais gumulėliais (po 15–50 ikrelių) prikibdomi prie vandens augalų stiebų ar šaknų. Iš ikrų išsiritę buožgalviai turi palyginti aukštą nugaros peleką, o jų uodega baigiasi smailu galu. Jie yra aktyvūs plaukikai, dažnai besilaikantys viršutiniuose vandens sluoksniuose. Priklausomai nuo vandens temperatūros ir maisto gausos, buožgalvių vystymasis trunka apie 2–3 mėnesius. Liepos–rugpjūčio mėnesiais maži, vos 10–15 mm ilgio varliukai palieka vandenį ir iškart lipa į pakrantės žolę bei krūmus. Rytinės medvarlės lytiškai subręsta antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais. Atvėsus orams (dažniausiai spalio mėnesį), medvarlės nusileidžia ant žemės žiemojimui. Jos žiemoja sausumoje – po akmenimis, giliai samanose, miško paklotėje, po pūvančiais kelmais, medžių drevėse arba kitų gyvūnų urveliuose, kur temperatūra nenukrenta žemiau nulio. Pavasarį nubunda kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Minta musėmis, uodais, vabalais, vorais, drugeliais ir skruzdėlėmis. Buožgalviai  maitinasi skabydami nuo vandens augalų dumblius, detritą (organines nuosėdas) ir smulkius vandens mikroorganizmus.

     Rytinė medvarlė natūraliai paplitusi Rytų Europoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze ir šiauriniame Irane. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl klimato atšilimo pastebimas rūšies šiaurinės arealo ribos poslinkis, todėl ji aktyviai plinta per Lenkiją ir Karaliaučiaus sritį. Lietuvoje fiksuojamos iš kaimyninių šalių plintančios medvarlės, o pietvakarių Latvijoje sėkmingai gyvuoja dirbtinai reintrodukuota šiauriausia šios rūšies populiacija.