Sfinksas Hyles tithymali yra sfinksų (Sphingidae) šeimos drugys. 

     Tai yra stambus, tvirto, verpstiškos formos kūno naktinis drugys. Išskleistų sparnų plotis dažniausiai siekia 54–85 mm. Priekinių sparnų viršutinės pusės fone dominuoja tamsiai alyvinis-rudas atspalvis, kurį kerta kontrastinga pilkai balta arba gelsva vidurinė juosta. Gyslos, einančios pro subterminalinį laukelį, yra sidabriškai baltos spalvos ir ryškiai išsiskiria tamsiame sparno fone. Užpakaliniai sparnai pasižymi juodu pamatu bei submarginaline juosta, o jų centrinė dalis yra rausvos arba vyno raudonumo spalvos. Pilvelis yra masyvus, smailėjantis į galą, su segmentuotu raštu. Pilnai užaugęs šios rūšies vikšras pasiekia 75–85 mm ilgį. Tik išsiritę vikšrai būna žalios spalvos, tačiau greitai patamsėja ir tampa alyvinės-juodos ar visiškai juodos spalvos. Vyresnių stadijų vikšrų kūno segmentų šonuose išsidėsto dviguba ryškių geltonų, baltų arba raudonų dėmių eilė ir smulkūs balti taškai. Vikšro analiniame gale yra gerai išsivysčiusi, ryški analinė išauga, vadinama ragu. 

     Ši rūšis yra prisitaikiusi prie sausų ir karštų ekosistemų. Tipinės šių drugelių buveinės apima aridinius dykumų pakraščius ir pusdykumes (ypač Šiaurės Afrikoje), akmenuotus kalnų šlaitus ir uolėtas vietoves iki 1000–2000 metrų aukščio virš jūros lygio, sausas smėlio kopas ir pakrančių teritorijas, sukulentiškos augalijos juostas, kur natūraliai auga krūminės karpažolės (pvz., Euphorbia lamarckii, Euphorbia regis-jubae). Priklausomai nuo regiono temperatūros ir drėgmės režimo, rūšis išvysto kelias generacijas per metus, o šiltesnėse salose suaugėliai ir vikšrai gali būti sutinkami ištisus metus. Tikrasis populiacijos pikas paprastai stebimas žiemą ir pavasarį. Vikšrai pasižymi siaura mitybine specializacija. Jie minta išskirtinai Euphorbiaceae (karpažolinių) šeimos augalais, dažniausiai stambiomis, krūminėmis karpažolių rūšimis. Patelės kiaušinėlius deda ne po vieną, o nedidelėmis grupėmis (nuo kelių vienetų iki 30 kiaušinių) tiesiai ant mitybinio augalo lapų ar ūglių. Dėl tokio dėjimo būdo išsiritę vikšrai dažnai gyvena grupėmis ir gali visiškai apgraužti ištisus karpažolių krūmus. Vikšrai pasižymi įspėjamąja spalvine gama, kuri signalizuoja plėšrūnams apie iš mitybinių augalų sukauptus toksinus. Pajutę tiesioginį pavojų, jie atlieka gynybinį manevrą – pakelia priekinę kūno dalį ir iš burnos aparato išskiria chemiškai aktyvų, nemalonaus kvapo virškinamojo trakto skysčio lašelį. Vikšrai lėliuke virsta po žeme arba tarp nukritusių lapų. Šios rūšies biologijai būdinga dalinė lėliukių diapauzė. Jei vasaros periodas yra itin sausas ir nepalankus, lėliukė pereina į ramybės būseną, kuri gali trukti ne tik kelis mėnesius, bet ir kelerius metus, kol aplinkos sąlygos taps tinkamos suaugėlių išsiritimui. Drugiai aktyviai skraido sutemose ir naktį (dažnai po vidurnakčio), maitindamiesi gausiu įvairių augalų nektaru, ir yra stipriai traukiami dirbtinių šviesos šaltinių. 

     Rūšis paplitusi Šiaurės Afrikoje (nuo Senegalo ir Mauritanijos per Maroką iki pat Egipto). Drugys yra paplitęs ir Kanarų salose bei Madeiroje. Taip pat izoliuotų populiacijų aptinkama kai kuriose Viduržemio jūros salose (pvz., Maltoje, Kretoje, Balearų salose). Rūšis pasižymi ryškiu geografiniu atotrūkiu, kadangi visiškai atskira ir izoliuota šių drugių populiacija gyvena Jemeno kalnuose (Arabijos pusiasalyje). Remiantis biogeografiniais tyrimais, prieš maždaug 3600 metų šis drugys užėmė kur kas didesnę Europos dalį. Klimatui atšalus, jo arealas susitraukė į pietus, o atsilaisvinusias ekologines nišas Europoje užėmė šalčiui atsparesnė, artima rūšis – karpažolinis sfinksas (Hyles euphorbiae).