Sprindinis naktinukas Hypena lividalis yra erebidinių (Erebidae) šeimos drugys. 

     Suaugusio drugio išskleistų sparnų plotis siekia apie 19–27 mm. Šios rūšies drugiams būdinga trikampė kūno forma, nes priekiniai sparnai yra glaudžiai suglaudžiami virš pilvelio. Priekinių sparnų viršūnė yra pastebimai smailėjanti ir šiek tiek nuleista žemyn. Pagrindinė priekinių sparnų spalva yra gelsvai ruda (rusva) pamatinėje dalyje ir pilka išorinėje srityje. Šias dvi spalvines zonas skiria beveik tiesi skersinė linija, bėganti nuo sparno priekinio krašto iki užpakalinio. Drugio užpakaliniai sparnai yra žymiai paprastesni, vienalytės pilkai rusvos spalvos ir be ryškių raštų. Ant galvos esantys lūpų čiuopikliai yra ilgi, stambūs ir proporcingai išsikišę į priekį, todėl sukuria savotišką „straubliuko“ įspūdį. Patinų antenos išsiskiria smulkiais plaukeliais (blakstienėlėmis), o patelių antenos yra visiškai siūliškos. Drugio krūtinė yra padengta lygiais žvyneliais, o ant pilvelio nugarinės dalies galima pastebėti nedidelius žvynelių kuokštus. Vikšrai yra pailgos, žalios spalvos, o tai padeda jiems puikiai susilieti su maistiniais dilgėlinių šeimos augalais. 

     Tai termofilinė (šilumamėgė) rūšis. Drugys dažniausiai aptinkamas atvirose, saulėtose vietose, kur gerai įšyla žemės paviršius. Dažnas žmogaus paveiktose teritorijose – dykvietėse, pakelėse, apleistuose laukuose ir sąvartynuose. Šie drugiai labai mėgsta uolų plyšius, mūrinių sienų pakraščius ir senus griuvėsius, kur gausiai auga jų vikšrų maistas. Pagrindinis biotopo elementas Viduržemio jūros regione yra sienžolės (Parietaria), augančios ant mūrų ar uolų, o šiauresniuose kraštuose – sausesnės dilgėlynų (Urtica) vietos. Dėl gebėjimo gyventi ant žmogaus sukurtų struktūrų, drugys neretai aptinkamas priemiesčiuose, soduose ir net miestų parkuose. Tai naktiniai gyvūnai, kurie aktyviai skraido sutemus ir yra lengvai priviliojami dirbtinės šviesos šaltinių. Ši rūšis nėra tolerantiška dideliems šalčiams, todėl vėsesnio klimato zonose jos išgyvenimas žiemą tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Šilto klimato zonose, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regione ar Kanarų salose, šie drugiai yra aktyvūs ištisus metus. Dėl palankių temperatūrų šiltuosiuose kraštuose vystosi nepertraukiama kartų seka, todėl per metus išauga kelios jų generacijos. Patelės kiaušinėlius deda po vieną tiesiai ant maistinių augalų, užtikrindamos maistą išsiritusiems palikuonims. Išsiritę vikšrai intensyviai maitinasi sienžolėmis ir dilgėlėmis, o augdami praeina penkis vystymosi etapus. Dienos metu tiek vikšrai, tiek patys suaugę drugiai dažniausiai slepiasi augalų kuokštų tankmėje arba prie jų pagrindo, kad išvengtų plėšrūnų. 

     Šis drugys yra plačiai paplitęs didžiojoje Afrikos žemyno dalyje (įskaitant Madagaskarą). Europoje rūšis turi stabilias, gausias ir nuolatines populiacijas Pietų Europoje (Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje) bei Viduržemio jūros salose (pvz., Kretoje, Kipre). Aptinkamas Levante (Izraelyje, Jordanijoje, Libane) bei šiaurinėse Afrikos pakrantėse (Maroke, Alžyre, Tunise, Egipte). Rūšis sėkmingai kolonizavo Kanarų, Azorų ir Madeiros salas. Dėl pasyvaus transportavimo prekybos keliais ar natūralios migracijos drugys užfiksuotas Neotropiniame (Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Karibuose), Nearktiniame (Floridoje, JAV) bei Orientaliniame (Indijoje, Mianmare) regionuose.