Sprindinis naktinukas Hypena obsitalis yra erebidų (Erebidae) šeimos naktinis drugys. Šią rūšį 1813 metais aprašė garsus vokiečių entomologas ir iliustruotojas Jakobas Hiubneris (Jacob Hübner). J. Hiubneris ją iš pradžių aprašė kaip Pyralis obsitalis. 

    Suaugėlių sparnų plotis svyruoja nuo 28 iki 36 mm. Drugys turi labai ilgus, į priekį ištįsusius lūpų čiuopiklius, kurie primena smailų snapą. Šiai rūšiai būdingas aiškus lytinis dimorfizmas, lemiantis skirtingą patinų ir patelių priekinių sparnų spalvinį toną. Patinų priekiniai sparnai yra tamsiai pilki arba pilkai rudi su smulkiomis skersinėmis linijomis. Patelių priekinių sparnų fonas yra pastebimai šviesesnis, balkšvai pilko atspalvio. Abiejų lyčių individų priekinių sparnų raštą sudaro netaisyklingai vingiuota, laužyta skersinė linija. Užpakaliniai sparnai yra vienspalviai, pilkšvai rudi, be išraiškingų dėmių ar linijų. Pilnai užaugę šių drugių vikšrai yra pailgi, šviesiai žalios spalvos. Išilgai vikšro nugaros driekiasi tamsesnė nugarinė linija, o šonuose matomos šviesesnės, neryškios šalutinės linijos. Vikšrų kūno segmentai yra padengti trumpais, retais šereliais, padedančiais jiems susilieti su mitybinių augalų lapais. 

     Šiai rūšiai būdingas biotopas apima pusiau pavėsingas uolas, sausus uolėtus šlaitus, akmenines sienas, griuvėsius bei žmogaus sukurtas buveines, pvz., gyvenvietes ir pakelių pamiškes. Pagrindinis kriterijus buveinei – mitybinių augalų (sienžolių ar dilgėlių) augimas sienų plyšiuose ar akmenų sąvartose. Šiauriniame arealo pakraštyje drugiai telkiasi į pietus atgręžtuose pajūrio skardžiuose. Ši rūšis per metus išvysto dvi generacijas. Šiltesniuose subtropiniuose regionuose (pvz., Kanarų salose) vystymasis vyksta nenutrūkstamai ir kartos nuolat keičia viena kitą. Pirmosios generacijos drugiai skraido liepą–rugpjūtį, o antrosios kartos – rugsėjį–spalį. Šiauresnio bei Viduržemio jūros regiono klimato zonose antrosios generacijos suaugėliai žiemoja. Žiemojimo vietoms drugiai renkasi vėsias, apsaugotas erdves: olas, rūsius, ūkinius pastatus ar gilius uolų plyšius. Pavasarį peržiemoję individai vėl skraido ir deda kiaušinius. Vikšrai maitinasis uolaskėlinių ir dilgėlinių šeimų augalų lapais. Pagrindiniai mitybiniai augalai yra sienžolės (Parietaria gentis, ypač Parietaria judaica) ir įvairios dilgėlės (Urtica gentis). Suaugėliai yra aktyvūs naktį, skraido aplink mitybinius augalus ir maitinasi gėlių nektaru, pvz., gebenių (Hedera) ar raganių (Clematis). Į šviesos gaudykles suaugėliai atskrenda vangiai, tačiau juos vilioja entomologinis jaukas (cukraus sirupas). 

     Rūšis plačiai paplitusi Viduržemio jūros regione, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose iki pat Sacharos. Šiauresnėse Europos dalyse (pvz., Didžiojoje Britanijoje ar Belgijoje) tai yra reta migruojanti rūšis, tačiau dėl šiltėjančio klimato kai kur jau sudaro sėslias vietines populiacijas.