Galenis Abutilon grandifolium yra dedešvinių (Malvaceae) šeimos augalas. 

     Abutilon grandifolium yra stambus, iki trijų metrų aukščio užaugantis krūmas, kurio visi vegetatyviniai organai padengti tankiais, minkštais plaukeliais. Augalo stiebas yra status, šakotas, o jaunų ūglių paviršius išsiskiria ilgais, smailiais ir liaukiniais plaukeliais. Lapai dideli (3–18 cm ilgio), širdies formos, dantytais kraštais ir aksominiu paviršiumi. Lapų kraštai yra stambiai dantyti arba pjūkliški, o gyslojimas – pirštiškas, aiškiai matomas apatinėje lakšto pusėje. Dvilyčiai žiedai išauga pavieniui arba poromis lapų pažastyse ant ilgų, nariuotų žiedkočių. Taurelę sudaro penki suaugę, smailūs, plaukuoti taurėlapiai, kurie išlieka ir vaisiui subrendus. Žiedai šviesiai geltonos arba oranžinės spalvos, apie 2–3,5 cm skersmens. Daugybė kuokelių savo koteliais yra suaugę į vientisą vamzdelį, kuris supa piestelę. Vaisius yra sausasis, rutuliškas skeltavaisis, susidedantis iš dešimties ar daugiau plaukuotų, skeltavaisio dalių, kuriose subręsta smulkios sėklos. 

     Savo gimtojoje Pietų Amerikoje augalas dažniausiai aptinkamas subtropinio biomo krūmynuose, retmiškiuose, savanose bei upių pakrančių zonose. Jis teikia pirmenybę aliuviniams, derlingiems, tačiau gerai aeruojamiems dirvožemiams. Regionuose, kur buvo natūralizuotas, šis galenis veikia kaip ruderalinė piktžolė. Jis masiškai plinta pakelėse, dykvietėse, apleistuose laukuose, drenažo grioviuose ir sodų atliekų sąvartynuose. Augalas jis nepakelia neigiamų temperatūrų (šalnų) ir optimaliai vystosi sausringose ar vidutiniškai drėgnose subtropikų zonose nuo jūros lygio iki 600 metrų aukščio. Šis, daugiametis krūmas palankiame klimate yra visžalis ir geba pasiekti lytinę brandą greičiau nei per vienus metus nuo sėklos sudygimo. Žydėjimas tropinėse zonose vyksta ištisus metus, o subtropikuose intensyviausiai pasireiškia pavasarį bei rudenį. Žiedai yra entomofiliniai, gaminantys nektarą ir pritraukiantys įvairius apdulkintojus (bites, drugelius). Augalas dauginasi išskirtinai sėklomis, vegetatyvinio plitimo būdai (šakniastiebiais ar atžalomis) jam nebūdingi. Vienas krūmas subrandina gausų kiekį sėklų, kurios išbyra sausajam skeltavaisiui suskilus į atskiras dalis. Sėklos neturi specializuotų skristukų ar kibukų, kuriais galėtų plisti vėjo gyvūnų pagalba. Todėl pirminė sklaida yra gravitacinė, tačiau upių pakrantėse sėklas efektyviai išnešioja vandens srovės. Augalas pasižymi aukštu mechaninio atsparumo potencialu – nukirtus ar pažeidus antžeminę dalį, iš miegančiųjų pumpurų stiebo pamate jis geba greitai atželti (atželia iš kelmo). 

     Ši rūšis yra kilusi iš Pietų Amerikos. Jos natūralios populiacijos aptinkamos Andų regione (Peru, Bolivijoje), Brazilijoje, šiaurės Argentinoje, Paragvajuje ir Urugvajuje. Dėl žmogaus veiklos – tyčinio platinimo dekoratyviniais tikslais arba pluošto pramonei – augalas „pabėgo“ iš kultūrinių sodų ir plačiai natūralizavosi kituose žemynuose. Okeanijoje ir Ramiojo vandenyno salose šis galenis yra tapęs agresyvia invazine piktžole, kur stelbia vietinę florą. Smarkiai išplito visoje Australijoje (ypač Vakarų Australijos lygumose ir pakrančių zonose) bei Naujojoje Zelandijoje. Natūralizuotos populiacijos fiksuojamos pietinėse JAV valstijose, pavyzdžiui, Floridoje ir Kalifornijoje. Augalas išplito tropinėje ir subtropinėje Afrikos dalyje (nuo Senegalo, Burkina Faso bei Mozambiko iki Pietų Afrikos Respublikos) bei Reunjono saloje. Europoje Viduržemio jūros baseino šalyse bei Kanarų salose jis aptinkamas laukinėje gamtoje kaip svetimžemis ruderalinių vietų augalas.