Dedešviečiai (Malvales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, dilenijažiedžių (Dilleniidae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso apie 6 000 rūšių, suskirstytų į 9–10 šeimų. Didžiąją dalį šios eilės sudaro sumedėję augalai (krūmai ir medžiai), paplitę įvairiuose pasaulio regionuose, ypač tropikuose. 

     Dedešviečių eilės augalų morfologija yra labai įvairi, nes jai priklauso ir žolės, ir milžiniški tropikų medžiai. Daugumai šios eilės atstovų būdingi pražangūs, paprasti arba sudėtiniai lapai su prielapiais. Lapų pakraščiai dažniausiai būna dantyti, o gyslotumas – deltiškas arba pirštiškas. Ant stiebų, lapų ir žiedų labai dažnai formuojasi skydiški arba žvaigždiški plaukeliai. Augalų audiniuose gausu gleivių kanalų ir dervų takų, atliekančių apsauginę funkciją. Žiedai paprastai būna taisyklingieji, dvilyčiai ir išsidėstę įvairiuose žiedynuose arba pavieniui. Taurelę dažniausiai sudaro penki suaugę arba laisvi taurėlapiai, po kuriais neretai auga pažiedžių ratas – potauris. Vainiklapiai yra penki, jie dažnai būna susisukę pumpure ir suaugę su kuokelių vamzdeliu. Charakteringas bruožas yra daugybė kuokelių, kurie susijungia į vamzdelį, gaubiantį piestelę. Piestelę sudaro keli suaugę vaislapėliai su viršutine mezgine, kurioje bręsta sėklapradžiai. Subrendę vaisiai būna labai skirtingi: nuo sausų dėžučių ir skeltavaisių iki sultingų uogų ar kaulavaisių. 

     Dedešviečių eilės augalai auga itin įvairiose aplinkose, tačiau didžiausia jų biologinė įvairovė aptinkama tropikų ir subtropikų miškuose. Atogrąžų lietaus miškuose dominuoja milžiniški medžiai, tokie kaip kakavmedžiai ar dipterokarpiniai augalai, sudarantys miško ardus. Viduržemio jūros tipo krūmynų tipo sausose, uolingose ir saulėtose vietose gausiai veši švitrūninių šeimos krūmai. Europos ir Šiaurės Amerikos lapuočių bei mišriuose miškuose savaime auga liepos. Daug žolinių dedešvinių augalų rūšių aptinkama pakelėse, pievose, dykvietėse bei dirvonuose. Vilnamedžiai (medvilnė) ir ybiškės yra plačiai kultūrinami pramoniniuose laukuose šilto klimato zonose. Šios eilės augalai yra puikiai prisitaikę prie savo specifinių biotopų sąlygų. Kadangi didelė dalis šios eilės atstovų auga tropikuose, jų biologinės savybės glaudžiai susijusios su drėgmės reguliavimu ir apsauga nuo saulės. Šių augalų karnienoje formuojasi ypač tvirti, tamprūs plaušų sluoksniai. Dėl šios savybės tokie augalai kaip liepos ar vilnamedžiai nuo senovės naudojami virvėms, audiniams (džiutui) ir tekstilei gaminti. Stiebuose, lapuose ir šaknyse esantys specialūs kanalai išskiria gleives (polisacharidus). Ši biologinė adaptacija padeda sulaikyti vandenį audiniuose sausrų metu, o mechaninių pažeidimų atvejais – užgydyti žaizdas ir apsisaugoti nuo patogenų. Kai kurios medžių rūšys, pavyzdžiui, baobabai (Adansonia), pasižymi gebėjimu savo išpūstuose kamienuose sukaupti tūkstančius litrų vandens, kas padeda išgyventi ilgalaikes savanų sausras. Dauguma dedešviečių išaugina didelius, ryškius ir spalvingus žiedus, kurie evoliuciškai pritaikyti vabzdžiams (bitėms, kamanėms, drugeliams) pritraukti. Tropinėse zonose didelius žiedus (pavyzdžiui, baobabų ar durianų) dažnai dulkina šikšnosparniai arba paukščiai (kolibriai). Sėklų luobelė pasižymi specifiniu sukietėjusių ląstelių sluoksniu. Daugeliui rūšių būdingas sėklų plitimas vėju – sėklos turi plaukelius (kaip medvilnė) arba sparnelius (kaip liepos ar dipterokarpiniai medžiai). Kitas rūšis išplatina vaisiais mintantys gyvūnai. 

     Dedešviečių eilės augalai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus pačius šiauriausius poliarinius regionus ir aukštikalnes. Didžiausia šių augalų rūšių įvairovė ir tankumas telkiasi tropikų bei subtropikų juostose, ypač Pietų Amerikos ir Azijos lietaus miškuose. Nuosaikaus klimato zonose, įskaitant ir Lietuvą, natūraliai auga tik nedidelė dalis šios eilės atstovų, pavyzdžiui, liepos ir kai kurios žolinės dedešvinių šeimos rūšys.