Tamsiapilkis strėlinukas (Acronicta megacephala) yra pelėdgalvių (Noctuidae) šeimos drugys. 

     Tai vidutinio dydžio naktinis drugys, kurio išskleistų sparnų plotis siekia 35 - 45 mm. Šios rūšies suaugėlių kūnas yra tvirtas, tankiai plaukuotas, o galva proporcingai didelė ir plati. Priekinių sparnų pamatinė spalva varijuoja nuo šviesiai pilkos iki tamsiai pilkšvos su melsvu atspalviu. Sparnų raštą sudaro sudėtingas juodų skersinių linijų, bangelių ir smulkių brūkšnelių piešinys. Ryškiausias morfologinis bruožas yra didelė, apskrita, beveik balta dėmė priekinio sparno vidurinėje dalyje. Ši šviesi dėmė aiškiai kontrastuoja su greta esančia tamsesne inkstiškąja dėme. Užpakaliniai drugio sparnai yra daug šviesesni, balti arba gelsvai pilki, su tamsesnėmis gyslomis ir neryškiu skersiniu ruoželiu. Ramios būsenos drugys sparnus sudeda stogeliu virš pilvelio, todėl puikiai susilieja su medžių žieve. Vikšrai yra itin charakteringi – gausiai apaugę ilgais, šviesiais plaukų kuokštais, o ant nugaros turi ryškią baltą arba gelsvą dėmę. 

     Ši rūšis yra glaudžiai susijusi su minkštųjų lapuočių medynais. Skraido lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač drėgnesnėse vietose, miškų pakraščiuose bei proskynose. Taip pat aptinkamas šalia vandens telkinių pakrančių esančiiuose aliuviniuose miškuose, upių ir ežerų pakrančių sąžalynuose, kur natūraliai gausu gluosnių bei tuopų. Nevengia ir miesto parkų, alėjų, privačių sodų bei gyvenamųjų teritorijų, kuriose pasodinti mitybiniai augalai. Suaugėliai maitinasi augalų nektaru. Vikšrai maitinasi atvirai ant lapų. Pagrindiniai jų mitybiniai augalai yra tuopos (Populus), ypač drebulės (Populus tremula), taip pat įvairios gluosnių (Salix) rūšys ir retkarčiais pilkieji alksniai (Alnus incana). Suaugėliai skraido nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio mėnesio. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų ir geografinės platumos, išvysto vieną arba dvi persidengiančias generacijas per metus. Drugiai aktyviai skraido tamsiuoju paros metu. Juos stipriai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai (šviesos gaudyklės) ir specialūs saldūs jaukai. Dieną jie praleidžia nejudėdami ant medžių kamienų, kur dėl slepiančios spalvos tampa visiškai nepastebimi. Vikšrai aptinkami nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Baigęs maitintis, paskutinio ūgio vikšras ropoja žemyn ieškoti vietos lėliukei. Ši rūšis žiemoja lėliukės stadijoje. Lėliukė žiemai pasislepia giliai medžio žievės plyšiuose, po atšokusia žieve, nukritusiuose lapuose arba viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, kur aplink save suformuoja tvirtą šilkinį kokoną, sumaišytą su medienos ar žemės dalelėmis. 

     Rūšis aptinkama beveik visoje Europoje – nuo Pirėnų pusiasalio vakaruose iki Uralo kalnų rytuose. Šiaurėje jos paplitimo riba siekia centrinę Skandinaviją, o pietuose – Viduržemio jūros regioną ir Balkanus. Azijoje arealas tęsiasi per visą Rusijos vidurio juostą, Mažąją Aziją (Turkiją), Kaukazą iki pat Vakarų Sibiro. Lietuvoje ši naktinių drugių rūšis yra dažna ir plačiai paplitusi.