Pelėdgalviai (Noctuidae) yra drugių (Lepidoptera) šeima. Tai labai didelė rūšių skaičiumi drugių šeima, kuriai priklauso maždaug 12 000 aprašytų rūšių visame pasaulyje. 

     Suaugusių pelėdgalvių kūnas yra storas, tvirtas ir tankiai apaugęs plaukeliais bei žvyneliais. Šių drugių pilvelis yra palyginti ilgas, kūgio formos, o krūtinės dalis atrodo stambi ir sunki. Galvoje esančios antenos dažniausiai būna šeriškos arba siūliškos, o kai kurių rūšių patinų – trumpai plunksniškos. Daugumos rūšių straublelis yra gerai išsivystęs, ilgas ir pritaikytas skystam maistui siurbti. Priekiniai sparnai yra siauri, ilgi, pasižymintys pilkšvais, rusvais ar tamsiais maskuojamaisiais atspalviais. Ant priekinių sparnų aiškiai matomas tipiškas raštas iš trijų dėmių: inkstiškosios, apskritosios ir pleištiškosios. Užpakaliniai sparnai yra platesni, trumpesni, dažniausiai šviesesni už priekinius ir neturi sudėtingo piešinio. Krūtinės gale drugiai turi specialius klausos organus, skirtus šikšnosparnių ultragarsui fiksuoti. Pelėdgalvių kojos yra ilgos, stiprios, o ant blauzdų dažnai auga spygliai ar pentinai. Šios šeimos vikšrai paprastai būna glotnūs, pliki ir beveik neturi pastebimų plaukelių. Vikšrai turi graužiamuosius burnos organus ir dažniausiai 6–8 poras kojų, leidžiančių joms judėti žeme ar augalais. 

     Pelėdgalviai yra viena ekologiškai plastiškiausių drugių šeimų, todėl jų biotopų įvairovė yra milžiniška ir apima beveik visas sausumos ekosistemas.  Kadangi ši šeima labai gausi, skirtingos rūšys yra prisitaikiusios prie visiškai skirtingų gyvenamųjų aplinkų. Dirbami laukai, daržai, sodai ir ganyklos yra pagrindinis daugelio dirvinukų biotopas. Čia vikšrai randa gausų mitybinį pagrindą – kultūrinius augalus. Pelėdgalviai gausiai apgyvendina natūralias, sausas arba drėgnas pievas, miško proskynas, upių slėnius ir stepes. Dalis rūšių yra glaudžiai susijusios su spygliuočių, lapuočių ar mišriais miškais. Jų vikšrai maitinasi medžių (pavyzdžiui, ąžuolų, beržų, pušų) lapais bei spygliais. Aukštapelkės, žemapelkės, ežerų pakrantės ir nendrynai yra namai specifinėms pelėdgalvių rūšims, kurių lervos graužia vandens ir drėgnų vietų augalų stiebus (pvz., nendrių, švendrų). Kai kurios rūšys puikiai jaučiasi miestų parkuose, skveruose bei dykvietėse. Kitos yra prisitaikiusios prie atšiaurių sąlygų – kalnų tundrų ar pusdykumių. Pelėdgalviai yra tipiški naktiniai gyvūnai, kurių didžiausias aktyvumas prasideda sutemus. Suaugę drugiai pasižymi teigiama fototaksija – juos stipriai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai (lempos, prožektoriai) ir specialūs kvapnieji masalai. Naktiniame danguje pagrindinis jų priešas yra šikšnosparniai. Išgirdę atskrendant šikšnosparnį, drugys akimirksniu sulenkia sparnus ir krenta žemyn arba pradeda skristi chaotiškomis zigzagėmis, kad klaidintų plėšrūną. Priklausomai nuo rūšies, pelėdgalviai gali žiemoti kiaušinėlio, vikšro, lėliukės arba (rečiau) suaugusio drugio stadijoje. Lietuvoje dauguma rūšių išvysto vieną kartą per metus, tačiau kai kurios sugeba išauginti dvi generacijas. Apvaisintos patelės kiaušinėlius deda po vieną arba didelėmis krūvelėmis (nuo 50 iki 300 ar net daugiau) ant mitybinių augalų lapų, stiebų ar tiesiai ant žemės. Išsiritę vikšrai intensyviai maitinasi ir praeina 5–6 augimo stadijas (ūgius). Daugelis dirvinukų pošeimio (Noctuinae) vikšrų dieną praleidžia pasislėpę dirvožemyje, o naktį išlenda maitintis. Pasiekę brandą, vikšrai dažniausiai leidžiasi į žemę. Jie viršutiniame dirvos sluoksnyje arba miško paklotėje virsta lėliukėmis. Dauguma pelėdgalvių aktyviai maitinasi naktį naudodami ilgą straublelį. Jie siurbia gėlių nektarą, išsiliejusią medžių sulą, prinokusių ar pūvančių vaisių sultis ir lipčių. Šis maistas suteikia energijos, būtinos skrydžiui ir dauginimuisi. Vikšrai yra tipiški augalėdžiai. Didelė dalis rūšių yra polifagai – jie nesirenka vieno konkretaus augalo ir gali graužti įvairiausias žoles, daržoves ar kultūrinius pasėlius. Kitos rūšys yra specializuotos – minta tik medžių lapais (pvz., ąžuolų, beržų) arba spygliuočių spygliais.

      Ši šeima, paplitusi visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą.