Arekiečiai (Arecales) yra lelijainių (Liliopsida) klasės arekažiedžių (Arecidae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso tik viena šeima – arekiniai (Arecaceae). 

     Šie medėjantieji augalai pasižymi tiesiu, cilindrišku ir dažniausiai visiškai nešakotu stiebu. Kadangi šiems augalams nebūdingas antrinis storėjimas, jų stiebai visą gyvenimą išlaiko pradinį, dar viršūnėje suformuotą skersmenį. Medėjančio liemens paviršių dengia nukritusių lapų randai, lapkočių bazių liekanos, o kai kurių rūšių – ir aštrūs apsauginiai spygliai. Augalo viršūnėje susitelkia tanki, skėčio formos laja, sudaryta iš itin stambių, sudėtinių lapų. Pagal lakšto suskaldymą šie lapai skirstomi į dvi pagrindines grupes: plunksniškus ir vėduokliškus. Platūs ir tvirti lapkočių pagrindai suformuoja makštis, kurios glaudžiai apgaubia ir saugo stiebo viršūnėje esantį augimo kūgelį. Smulkūs, taisyklingieji žiedai dažniausiai yra vienalyčiai, o patys augalai pagal jų pasiskirstymą būna vienanamiai arba dvinamiai. Šie žiedai susitelkia į milžiniškus, gausiai šakotus šluotelės ar kekės pavidalo žiedynus, kuriuos iki išsiskleidimo gaubia dideli dengiamieji lapai. Subrendęs augalo vaisius anatomiškai yra vienasėklis kaulavaisis (pavyzdžiui, finikas ar kokosas) arba uoga. 

     Arekiečių eilės augalai natūraliai užima labai įvairius ir ekologiškai skirtingus atogrąžų bei subtropikų regionų biotopus. Didžiausia šių augalų biologinė įvairovė ir gausa sutelkta drėgnuosiuose tropikų miškuose, kur jie auga žemesniuose medžių arduose bei krūmų arde (trake). Kai kurios specializuotos rūšys dominuoja pakrančių ir mangrovių biotopuose, kur sėkmingai toleruoja nuolatinį dirvožemio užmirkimą ir apysūrį vandenį. Periodiškai užliejamose savanų lygumose ir upių slėniuose šie augalai yra prisitaikę išgyventi sezoninius potvynius bei deguonies trūkumą šaknų zonoje. Aridinėse zonose bei dykumose arekiečiai įsikuria tik specifinėse oazėse, kur jų gilios šaknų sistemos gali pasiekti požeminius gruntinius vandenis. Priešingai nei ilgą laiką manyta, arekiečiai yra apdulkinami ne tik vėjo, bet ir labai aktyviai vabzdžių, ypač vabalų (straubliukų), bičių bei musių, kurias vilioja žiedų kvapas ir nektaras. Dauguma rūšių žydi ir veda vaisius daug kartų per gyvenimą, tačiau kai kurios palmės yra monokarpinės – jos auga dešimtmečius, sužydi tik vieną kartą gyvenimo pabaigoje milžinišku žiedynu ir subrandinusios sėklas visiškai nunyksta. Vaisiai (kaulavaisiai arba uogos) turi didelę maistinę vertę. Jų sėklas saugo kietas endokarpas (kauliukas), o viduje esantis endospermas (kartais skystas, kaip kokoso vanduo) aprūpina gemalą maisto medžiagomis. Kadangi vaisiai turi sultingą ar maistingą apyvaisį, juos platina gyvūnai. Svarbiausi platintojai yra paukščiai, šikšnosparniai, primatai ir graužikai. Kai kurios pakrančių rūšys (pvz., kokospalmė) taiko hidrochariją – jų vaisiai yra plaušingi, lengvi ir gali mėnesių mėnesius plūduriuoti vandenyno sūriame vandenyje neprarasdami daigumo. Tai itin ilgaamžiai augalai. Dauguma rūšių gyvena nuo 60 iki 150 metų, o kai kurios kalnų vaško palmės pasiekia net 200 ar daugiau metų amžių.

     Šie augalai natūraliai paplitę visame pasaulyje atogrąžų, subtropikų ir šiltojo vidutinių platumų klimato zonose. Didžiausia šių augalų biologinė įvairovė ir rūšių gausa yra sutelkta Pietų Amerikos (ypač Amazonijos) bei Pietryčių Azijos drėgnuosiuose miškuose. Šiauriausia natūrali šios eilės populiacijos riba siekia Viduržemio jūros regioną Europoje, o pietinė – Naująją Zelandiją.