Mažasis apuokas (Asio otus) yra pelėdinių (Strigidae) šeimos paukštis. 

     Mažasis apuokas yra vidutinio dydžio, lieknas paukštis. Jį lengviausia atpažinti iš ilgų plunksnų „auselių“ ant galvos (kurios ne visada yra pakeltos) ir ryškiai oranžinių akių. Kūno ilgis siekia 31–40 cm, o išskleistų sparnų plotis – apie 90–100 cm. Sveria apie 220–435 gramus. Ryškus, rusvas arba gelsvai pilkas diskas aplink akis. Tarp akių dažnai matomos baltos plunksnos, sudarančios „V“ arba „X“ raidės formą. Viršutinė kūno dalis yra gelsvai ruda su tamsiais išilginiais brūkšniais ir smulkiais skersiniais raštais, primenančiais medžio žievę. Apatinė dalis šviesesnė, su ryškiomis vertikaliomis dėmėmis. Sparnai ilgi ir apvalūs, skrydžio metu atrodo platūs. Uodega vidutinio ilgio su 6–8 tamsiais skersiniais dryžiais. Kojos plunksnuotos iki pat nagų. Nagai ir snapas yra juodos arba tamsiai pilkos spalvos. Galva gali pasisukti iki 270 laipsnių kampu, nes akys yra nejudrios akiduobėse. Ausų angos galvos šonuose yra asimetriškos, o tai leidžia paukščiui itin tiksliai nustatyti grobio vietą visiškoje tamsoje. 

     Mėgsta tankius spygliuočių medynus, eglynų grupes, senas tująs, tankius krūmynus ar parkus. Čia jie dieną tupi prigludę prie kamieno ir puikiai maskuojasi. Medžioja atvirose vietose – pievose, laukuose, miško aikštelėse ar pelkių pakraščiuose, kur lengviausia rasti graužikų. Lietuvoje dažnai aptinkami kapinėse, kaimų sodybose ar net miestų parkuose bei daugiabučių kiemuose, jei ten yra tankių želdinių. Mažasis apuokas vengia vientisų, didelių ir tankių miškų masyvų, nes juose sunkiau medžioti. Patys lizdų nesuka. Dažniausiai užima senus varnų, šarkų ar kėkštų lizdus. Paprastai deda 3–7 kiaušinius. Perėjimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo maisto kiekio; bado metais jie gali visai neperėti. Perėjimas prasideda kovo viduryje, o jaunikliai ritasi balandžio pabaigoje. Skirtingai nei daugelis kitų pelėdų, žiemą mažieji apuokai yra socialūs ir buriasi į bendras nakvynes (kartais iki 20 ar net 100 paukščių viename medyje). Tai specializuotas medžiotojas, kurio racioną Europoje (taip pat ir Lietuvoje) sudaro apie 61–97% paprastųjų pelėnų (Microtus arvalis). Esant mažai graužikų, jie gali medžioti smulkius paukščius arba vabzdžius. 

     Tai Holarktinė rūšis. Gyvena beveik visoje Europoje, šiaurės vakarų Afrikoje (Maroke, Alžyre, Tunise), Azijoje (įskaitant Japoniją, Kiniją, Mongoliją) ir vidutinių platumų Šiaurės Amerikos dalyse. Sutinkami Kanarų salose, Azoruose bei kai kuriose Rytų Afrikos dalyse. Lietuvoje aptinkamas ištisus metus.