Pajūrinė žvaigždėja (Asteriscus aquaticus) yra astrinių (Asteraceae) šeimos vienmetis žolinis augalas. Nors lotyniškas epitetas aquaticus lietuviškai reiškia „vandens“ arba „vandeninis“, šis augalas nėra tikras vandens augalas – jis auga Viduržemio jūros regiono pakrančių zonose, kurios periodiškai drėkinamos.  

     Tai kompaktiškas, tankiai švelniais plaukeliais apaugęs vienmetis žolinis augalas, paprastai pasiekiantis 10–30 centimetrų aukštį. Šio augalo stiebai yra statūs arba kylantys, gausiai šakoti nuo pat pagrindo ir pilkai žalsvos spalvos. Lapai yra pražanginiai, pailgai menteliški arba lancetiški, lygiakraščiai, pamatiniame gale palaipsniui susiaurėjantys į trumpą kotelį. Ryškiai geltoni graižai išsidėsto stiebų ar šakų viršūnėse pavieniui arba nedidelėmis grupėmis ir turi labai trumpus žiedkočius. Svarbiausias morfologinis rūšies bruožas – dvieilių skraistlapių sudaryta skraistė, kurios išoriniai lapeliai yra lapiški, standūs ir žymiai ilgesni už patį žiedyną. Šie išoriniai skraistlapiai yra išsitiesę horizontaliai ir suformuoja aplink graižą dekoratyvią, taisyklingos žvaigždės formos struktūrą. Graižo pakraščiuose išsidėstę liežuviški žiedai yra piesteliniai, trumpesni už skraistlapius, o jų vainikėliai viršūnėje baigiasi trimis smulkiais dantukais. Centrinę graižo dalį užpildo gausūs dvilyčiai vamzdiški žiedai su penkialapiais taisyklingais vainikėliais ir suaugusiomis kuokelių dulkinėmis. Mezginė yra apatinė, o subrendę sausieji lukštavaisiai yra nežymiai suploti, briaunoti ir padengti smulkiais šereliais. Vaisiai turi trumpą, iš dvisluoksnių žvynelių sudarytą skristuką, kuris padeda sėkloms plisti ir įsitvirtinti smėlingame bei uolėtame substrate. 

     Augalas klesti biotopuose, kur žiemą ir pavasarį būna drėgna, o vasarą visiškai sausa. Tai apima laikinų upelių (vadi) vagas, drėgnas pakrančių įdubas ir periodiškai užtvindomas žemumas Ši rūšis dažnai aptinkama smėlingose pakrantėse, kopų pašaitėse bei uolėtuose šlaituose netoli jūros, kur dirvožemis yra pralaidus vandeniui ir kalkingas. Kaip pionierinė rūšis, jis sėkmingai auga Viduržemio jūros krūmynų (makvijos) pakraščiuose, ganyklose ir pakelėse, kur yra mažesnė kitų augalų konkurencija. Žydi nuo pavasario vidurio iki vasaros (balandžio–rugpjūčio mėnesiais). Jos ryškiai geltoni graižai stipriai kontrastuoja su pilkai žalsva lapija ir vilioja smulkius pakrančių vabzdžius (bites, muses), kurie atlieka kryžminį apdulkinimą. Būdama vienmetė žolė, ši rūšis visą savo gyvybinį ciklą nuo sudygimo iki sėklų subrandinimo baigia per kelis mėnesius (pavasarį–vasaros pradžioje), taip išvengdama pražūtingos Viduržemio jūros vasaros kaitros. Viena įdomiausių augalo biologinių savybių yra ta, kad subrendus sėkloms, sausuoju periodu graižą gaubiantys standūs skraistlapiai susiglaudžia ir sandariai uždaro vaisius viduje, apsaugodami juos nuo išdžiūvimo ar gyvūnų. Gavę drėgmės (pavyzdžiui, prasidėjus rudens liūtims), skraistlapiai išsiplečia, graižas atsiveria, o krintantys lietaus lašai tiesiog išmuša lukštavaisius iš žiedyno pagrindo.

     Augalas yra plačiai paplitęs visoje Iberijos pusiasalio pakrantėje (Portugalijoje, Ispanijoje), Balearų salose, Pietų Prancūzijoje, Korsikoje, Italijoje, Sardinijoje, Sicilijoje bei Graikijos salynuose. Ši rūšis natūraliai auga Šiaurės Afrikos Viduržemio jūros pakrantės ruože nuo Maroko ir Alžyro iki Tuniso, Libijos bei Egipto. Rytinė arealo riba apima Turkijos pietinę pakrantę, Kiprą, Siriją, Libaną ir Izraelį.