Europinis plačiaausis (Barbastella barbastellus) yra lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 

     Tai vidutinio dydžio šikšnosparnis. Kūno ilgis svyruoja apie 4,5–6 cm, o svoris paprastai siekia 6–13 gramų. Ausys yra akivaizdžiausias rūšies bruožas. Jos yra labai plačios, trumpos, jų vidiniai kraštai kaktoje susijungia (suauga) virš snukučio pagrindo. Oželis yra didelis, trikampio formos, smailėjantis. Kailis ilgas, šilkinis, nugaroje labai tamsus – beveik juodas arba tamsiai rudas, dažnai su šviesiais (sidabriškais ar gelsvais) plaukų galiukais, kurie sukuria „šerkšno“ efektą. Pilvo pusė yra pilkšva. Sparnų plėvės ir ausys visiškai juodos. 

     Europinis plačiaausis yra tipiškas miškų gyvūnas. Vasarą jis slepiasi po atšokusia medžių žieve, giliuose drevėse ar mediniuose pastatuose. Medžioti skrenda į miško aikšteles, pamiškes ar virš medžių lajų. Tai labai specializuotas vabzdžiaėdis. Dėl savo unikalių echolokacijos signalų struktūros jis daugiausia minta smulkiais naktiniais drugiais (pelėdgalviais, sprindžiais), kuriuos sugauna ore. Rudenį šie šikšnosparniai neskrenda tūkstančių kilometrų į pietus, o lieka žiemoti sėsliai. Atėjus šalčiams jie panarsta į žiemos įmigį požeminėse slėptuvėse. Lietuvoje pagrindinės jų žiemavietės yra šaltos, vėdinamos požeminės erdvės, pvz., Kauno fortų rūsiai ir tuneliai. Europinių plačiaausių poravimasis vyksta rudenį arba žiemavietėse, tačiau dėl latentinio periodo patelės apvaisinamos ir tikrasis nėštumas prasideda tik pavasarį. Gegužės arba birželio mėnesį vaikingos patelės buriasi į nedideles, iš kelių dešimčių individų susidedančias veisimosi kolonijas. Šias laikinąsias buveines jos įkuria miškuose po atšokusia medžių žieve, giliuose kamienų plyšiuose arba medinių pastatų konstrukcijose. Vasaros pradžioje patelė atveda vieną arba rečiau du jauniklius, kuriuos maitina pienu. Jaunikliai vystosi sparčiai, todėl jau po kelių savaičių geba patys skraidyti, o vasaros pabaigoje kolonijos visiškai išsisklaido. 

     Paplitę didžiojoje Europos dalyje, besidriekiančioje nuo Iberijos pusiasalio vakaruose iki pat Kaukazo regiono rytuose. Šiaurinė šios rūšies arealo riba pasiekia Pietų Švediją, o pietinė nusitęsia iki Viduržemio jūros salų ir Šiaurės Afrikos pakraščių. Lietuvoje eina šiaurinė šių šikšnosparnių paplitimo riba, todėl šalyje jie sutinkami labai sporadiškai ir yra reti.