Lygianosiniai (Vespertilionidae) yra gausiausia rūšių skaičiumi šikšnosparnių (Chiroptera) šeima pasaulyje, priklausanti mažųjų šikšnosparnių (Microchiroptera) pobūriui. Pasaulyje priskaičiuojama dešimtys genčių ir šimtai šios šeimos rūšių.

     Šiems šikšnosparniams būdingas lygus snukutis be jokių odinių nosies išaugų. Jų ausis turi gerai išvystytą oželį, kuris atlieka svarbią funkciją nukreipiant atsispindėjusius echolokacijos signalus. Šių žinduolių skraidomoji plėvė yra sudaryta iš odos raukšlių, jungiančių priekines bei užpakalines galūnes ir uodegą. Užpakalinių galūnių pėdos turi po penkis pirštus su aštriais nagais, skirtais kabintis ilsintis žemyn galva. Uodega yra beveik visa įaugusi į tarpšlauninę plėvę, o laisvas lieka tik minimalus jos galiukas.
Šių žinduolių dydis labai skiriasi priklausomai nuo konkrečios genties ar rūšies. Pvz., mažiausio Lietuvoje šikšniuko nykštuko kūno masė tesiekia apie 4–8 gramus, o didžiojo pelėausio svoris gali viršyti 40 gramų. Jų kailio spalva viršutinėje kūno pusėje dažniausiai būna įvairių atspalvių: nuo šviesiai pilkos, gelsvai rudos iki tamsiai kaštoninės ar beveik juodos. Pilvo pusės plaukų danga paprastai būna pastebimai šviesesnė – pilkšva, balzgana ar gelsva. Sparnų plėvės ir ausų oda dažniausiai yra tamsiai ruda, pilka arba juoda, sudarydama ryškų kontrastą su šviesesniu kūno kailiu. 

     Dauguma rūšių renkasi brandžius lapuočių ir mišrius miškus, ypač esančius netoli vandens telkinių (upių, ežerų, kūdrų), kur gausu vabzdžių. Medžių drevės, atšokusi žievė ir tanki laja jiems tarnauja kaip natūralios dienojimo buveinės. Šikšnosparniai noriai apsigyvena žmogaus kaimynystėje – pastatų pastogėse, bažnyčių bokštuose, sienų plyšiuose ar specialiai iškeltuose inkiluose. Šaltuoju metų laiku vidutinių platumų rūšims būtini specifiniai požeminiai biotopai, apsaugoti nuo šalčio – fortai, rūsiai, urvai ir tuneliai, kur išsilaiko stabili teigiama temperatūra bei didelė drėgmė. Tai išskirtinai naktiniai gyvūnai, aplinkoje besiorientuojantys ir grobį persekiojantys burna skleidžiamo ultragarso pagalba. Lygianosiniai yra vabzdžiaėdžiai – jie minta uodais, drugiais, vabalais, o kai kurios specializuotos rūšys geba pasigriebti smulkių žuvų nuo vandens paviršiaus. Pavasarį ir vasarą apvaisintos patelės buriasi į gausias veisimosi kolonijas (patinai tuo metu gyvena pavieniui). Lygianosiniams būdingas biologinis fenomenas – poravimasis vyksta rudenį, tačiau sperma patelės gimdoje išlieka latentinės būsenos per visą žiemojimą, o tikrasis apvaisinimas ir nėštumas prasideda tik pavasarį. Vasaros pradžioje patelė atveda dažniausiai vieną (rečiau – du) jauniklį. Šiaurinių ir vidutinių platumų lygianosiniai šaltuoju periodu negali apsirūpinti maistu. Dalis rūšių yra tolimieji migrantai ir rudenį skrenda tūkstančius kilometrų į pietinius regionus. Kitos rūšys lieka sėslios ir vėstant orams panirsta į žiemos įmigį, kurio metu gyvūno kūno temperatūra nukrinta arti aplinkos temperatūros, o visi medžiagų apykaitos procesai sulėtėja iki minimumo. Vasarą, esant nepalankioms oro sąlygoms ar maisto trūkumui, šikšnosparniai trumpam panirsta į sąstingį, leidžiantį maksimaliai sumažinti energijos sąnaudas iki kol nusistovės palankūs orai. 

     Lygianosinių šeimos šikšnosparniai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą ir kai kurias izoliuotas vandenynų salas. Didžiausia šių žinduolių rūšinė įvairovė ir tankumas yra telkiami atogrąžų bei subtropikų regionuose. Nuo jų neatsilieka ir vidutinių platumų zonos, įskaitant Lietuvą, kur lygianosiniai sudaro gausiausią vietinių šikšnosparnių faunos dalį.