Karpotasis beržas (Betula pendula) yra beržinių (Betulaceae) šeimos lapuočių medžių rūšis. Tai viena labiausiai paplitusių beržinių šeimos medžių rūšių Europoje ir Šiaurės Azijoje.

     Tai vidutinio aukščio medžiai, užauga iki 15–30 metrų. Jaunų medžių tošis lygi, balta, tačiau medžiui senstant, kamieno apačioje ji tampa stora, tamsi ir giliai suaižėjusi. Laja iš pradžių kiaušiniška, vėliau tampa skėtiška, reta ir ažūrinė. Šakos ilgos, plonos ir grakščiai nusvirusios. Jauni ūgliai yra rudi, pliki (nepūkuoti) ir nusėti smulkiomis, dervingomis karpelėmis, kurios ir suteikė rūšiai pavadinimą. Lapai trikampiški arba rombiški, smailėjantys, 3–7 cm ilgio. Lapų kraštai yra dvigubai pjūkliškai dantyti. Viršutinė pusė žalia, apatinė – šviesesnė. Jauni lapeliai yra lipnūs. Rudenį jie nusidažo ryškiai geltona ar oranžine spalva. Augalas vienanamis – turi ir vyriškus, ir moteriškus žiedynus. Vyriškieji žirginiai yra ilgi, geltonai rudi, kabantys. Moteriškieji – trumpesni, statūs, žydėjimo metu žali. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais, kartu su lapų sprogimu. Vaisiai - smulkūs, vienasėkliai riešutėliai su dviem plačiais, plėviškais sparneliais, kurie padeda sėkloms sklisti vėju. Subręsta ir pradeda byrėti liepos–rugpjūčio mėnesiais. Beržas turi paviršinę šaknų sistemą, todėl jis jautrus drėgmės trūkumui, grunto tankinimui ar staigiems gruntinio vandens lygio pokyčiams. 

     Auga labai įvairiose vietose – nuo sausų smėlynų iki derlingų priemolių. Skirtingai nei plaukuotasis beržas, karpotasis vengia užmirkusių vietų ir pelkių. Gryni beržynai dažniausiai formuojasi kirtavietėse, apleistose ganyklose ar gaisravietėse.  Dažnai auga kartu su pušimis, eglėmis ar drebulėmis. Beržo laja reta, todėl praleidžia daug šviesos – tai leidžia po juo formuotis gausiam pomiškiui ir žolinei dangai. Jis taip pat gerina dirvožemį, nes nukritę lapai greitai pūva ir mažina rūgštingumą. Tai viena šviesmėgiškiausių medžių rūšių. Pavėsyje auga prastai, greitai sunyksta stelbiama kitų medžių. Dauginasi sėklomis. Vienas medis per metus subrandina milijonus lengvų, sparnuotų sėklų, kurios vėjo nunešamos šimtus metrų. Auga labai sparčiai pirmuosius 30–40 metų. Metinis prieaugis gali siekti 1 metrą. Itin atsparus šalčiui ir šalčiams (pakelia iki -40 °C), tačiau jautrus miesto užterštumui ir druskoms. Sudaro mikorizę su grybais (pvz., raudonviršiais, baravykais, paprastosiomis musmirėmis). 

      Europoje auga nuo Skandinavijos šiaurėje iki Viduržemio jūros regiono pietuose. Pietinėje Europos dalyje (Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje) natūraliai sutinkamas rečiau ir dažniausiai tik kalnuotose vietovėse. Paplitęs taip pat ir Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Vakarų ir Vidurio Sibire, Kazachstane bei kalnuotose Šiaurės Kinijos, Mongolijos ir Irano dalyse. Kaip dekoratyvinis augalas įvežtas ir natūralizavosi Šiaurės Amerikoje (JAV, Kanadoje), Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje. Tai savaiminė ir viena dažniausių medžių rūšių Lietuvoje.