Tikrasis dervis (Bituminaria bituminosa) yra pupinių (Fabaceae) šeimos augalas. 

     Tai daugiametis, medėjantis puskrūmis arba žolinis augalas. Jo statūs, šakoti ir plaukuoti stiebai paprastai išauga nuo 20 iki 100 cm aukščio. Augalo lapai yra pražanginiai, trilapiai, sudaryti iš trijų pailgų arba kiaušiniškų lapelių. Šie lapeliai yra melsvai žali, lygiakraščiai ir padengti smulkiomis liaukutėmis, kurios išskiria specifinį kvapą. Lapo pamate auga priglaustiniai, smailūs prielapiai, būdingi daugumai ankštinių šeimos atstovų. Žiedynas yra tanki, galvutės pavidalo kekė, išauganti ant ilgo žiedynkočio iš lapų pažastų. Kekę sudaro dešimt ar daugiau trumpakočių, taisyklingos formos drugeliškų žiedų. Žiedų vainklapiai dažniausiai būna šviesiai violetinės, melsvos arba purpurinės spalvos. Kiekvienas žiedas turi penkianarę taurelę, kurios danteliai yra ilgi ir gausiai plaukuoti. Augalui nužydėjus, subręsta vienasėklė, kiaušiniškos formos ankštis su charakteringu, snapelio pavidalo priedu. 

     Tikrasis dervis yra tipiškas sausrai atsparus augalas, pasirenkantis saulėtas ir atviras teritorijas. Dažniausiai auga sausose Viduržemio jūros regiono ganyklose, stepinėse pievose, krūmynuose bei uolėtuose šlaituose. Augalas puikiai toleruoja žmogaus pažeistas teritorijas, todėl gausiai plinta pakelėse, dykvietėse, apleistuose žemės ūkio naudmenų plotuose ir pamiškėse. Mėgsta purius, smėlingus arba žvyringus dirvožemius, kurie yra neutralūs arba šarminiai (dažnai kalkingi, turintys daug aktyvaus kalcio). Augalas yra oligotrofinis azoto atžvilgiu – jis gali augti itin smėlinguose ir sekliuose dirvožemiuose, kurių derlingasis sluoksnis yra plonas ir kitiems augalams trūksta maisto medžiagų. Kaip ir kiti ankštiniai augalai, tikrasis dervis ant savo šaknų formuoja šaknų gumbelius. Juose gyvena rhizobijos (gumbelinės bakterijos, dažniausiai Mesorhizobium genties), kurios vykdo biologinį azoto fiksavimą – paverčia atmosferos azotą augalams įsisavinama forma. Tai leidžia augalui klestėti nuskurdusiame dirvožemyje ir kartu jį praturtinti azotu. Augalas pasižymi gilia šaknų sistema, leidžiančia pasiekti vandenį gilesniuose dirvos sluoksniuose. Jis gali ištverti ilgus periodus be kritulių (net regionuose, kur iškrenta vos 150 mm kritulių per metus) ir po sausros greitai pradėti vegetaciją. Dauginasi sėklomis. Žydėjimo periodas ilgas – priklausomai nuo regiono, trunka nuo ankstyvo pavasario iki rudens (dažniausiai kovo–spalio mėnesiais). Žiedus apdulkina vabzdžiai. Augalo sėklos pasižymi fiziologiniu sėklos luobelės kietumu, kuris neleidžia joms sudygti iškart po subrendimo nepalankiomis sausros sąlygomis. Natūralioje aplinkoje sėklos sudygsta tik po liūčių arba mechaniškai pažeidus luobelę. Augalo liaukutėse gaminami furanokumarinai ir eteriniai aliejai (suteikiantys asfalto kvapą) atlieka apsauginę funkciją. Jie saugo augalą nuo augalėdžių vabzdžių bei gyvūnų ir gali slopinti konkuruojančių augalų sėklų dygimą aplinkui. 

     Augalas gausiai auga visose Viduržemio jūros pakrantės šalyse – Pirėnuose (Ispanijoje, Portugalijoje), Italijoje, Prancūzijoje, Balkanų pusiasalyje (Kroatijoje, Graikijoje) bei Maltos ir Kipro salose. Natūralios populiacijos aptinkamos Maroke, Alžyre, Tunise ir Libijoje. Augalas yra vietinė rūšis Kanarų salose bei Madeiroje. Rūšis taip pat paplitusi Turkijoje, Izraelyje, Jordanijoje bei Kaukazo regiono šalyse (pvz., Sakartvele, Azerbaidžane). Dėl savo išskirtinio atsparumo sausroms šis augalas pastaruoju metu buvo įvežtas ir natūralizuotas kituose sauso klimato pasaulio regionuose (pavyzdžiui, tam tikrose Australijos dalyse), kur jis tikslingai naudojamas ganyklų produktyvumui didinti.