Agurkliečiai (Boraginales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų eilė, kuriai priklauso labai įvairios gyvenimiškos formos: nuo smulkių vienmečių žolių iki stambių tropinių medžių bei sumedėjusių lianų.

     Vienas akivaizdžiausių šio būrio morfologinių požymių yra šiurkštūs, dygūs ar šeriški plaukeliai, gausiai dengiantys stiebus ir lapus. Šių augalų lapai beveik visada yra paprastieji, ištisiniai, lygiakraščiai ir ant stiebų išsidėstę pražangiai. Žiedai pasižymi taisyklinga, rečiau – nežymiai dvišale simetrija bei yra dvilyčiai. Būdingiausias agurkliečių bruožas – unikalūs viršūniniai žiedynai, vadinami suktukais, kurie prieš sužydėdami būna susisukę kaip sraigės namelis. Suaugusį apyžiedį sudaro penki taurelės lapeliai ir penkiagubas, piltuvėlio, ratuko arba varpelio formos suaugęs vainikėlis. Vainikėlio vamzdelio žiotyse dažnai išsivysto specialūs mėsingi priedai arba žvyneliai, kurie patikimai saugo giliai paslėptą nektarą. Penki kuokeliai yra priaugę tiesiai prie vainikėlio vamzdelio vidinės sienelės ir išsidėstę pakaitomis su jo skiautėmis. Cenokarpinę ginekėją sudaro du suaugę vaislapėliai, suformuojantys viršutinę, dažniausiai keturlizdę mezginę. Liemenėlis išauga iš mezginės viršūnės arba yra giliai įdubęs tarp mezginės skiautelių. Šių augalų vaisius dažniausiai yra sausas, subyrantis į keturis kietus vienasėklius riešutėlius, arba tropinėse šeimose – sultingas kaulavaisis.

Didžioji dalis žolinių agurklinių (Boraginaceae) augalų natūraliai įsikuria sausuose šlaituose, saulėtose pievose, pamiškėse, kopose ir uolėtose vietovėse. Daugelis rūšių yra tipiški piktžolėti agrocenozių palydovai. Jos auga pakelėse, šiukšlynuose, dykvietėse ir dirvonuose kaip ruderaliniai augalai. Nors vidutinėse platumose mes įpratę matyti tik žoles, tropinėse zonose šio būrio medžiai ir krūmai (pavyzdžiui, Cordia ar Ehretia gentys) suformuoja tankius pirmo ir antro ardo miško biotopus. Agurkliečių audiniuose vyksta intensyvi pirolizidino alkaloidų (PA) sintezė. Šie antriniai metabolitai biologiškai atlieka cheminio repelento funkciją prieš žolėdžius gyvūnus ir vabzdžius. Patekę į stuburinių gyvūnų ar žmonių organizmą, šie nuodai kepenyse virsta stipriais reaktyviais pirolio dariniais, sukeliančiais sunkų kepenų pažeidimą, todėl gyvūnai instinktyviai vengia ganytis šių augalų gausiose vietose. Kai kurių genčių (pvz., plaučių – Pulmonaria, neužmirštuolių – Myosotis) žiedai pasižymi unikalia fenologine savybe – jie žydėjimo eigoje keičia spalvą iš rausvos (jauni, dar neapdulkinti žiedai) į skaisčiai mėlyną (senesni žiedai). Biologiškai tai veikia kaip efektyvus optinis signalas toli skraidantiems apdulkintojams (kamanėms, bitėms), nurodantis, kuriuose žieduose šiuo metu yra daugiausia nektaro ir žiedadulkių. 

     Šios eilės augalai yra kosmopolitai, paplitę beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausia rūšinė šio būrio įvairovė yra sutelkta Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zonose (ypač Viduržemio jūros regione ir Centrinėje Azijoje) bei tropinėse Centrinės ir Pietų Amerikos džiunglėse. Žolinės formos (agurklinių šeima) dominuoja sausesniuose ir vėsesniuose vidutinių platumų regionuose, o sumedėjusios formos (medžiai ir lianos, priklausančios Cordiaceae ar Ehretiaceae šeimoms) yra paplitusios išskirtinai tropikų bei subtropikų klimato juostose. Lietuvoje ši eilė užima tvirtą vietą vietinėje floroje, kuriai atstovauja apie 30 savaiminių bei natūralizuotų žolinių rūšių, augančių miškuose, pievose, pakelėse bei tradiciniuose kaimo darželiuose.