Agurkliniai ar Ežeininiai (Boraginaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų šeima, kuriai priklauso žolės, o atogrąžų kraštuose ir medžiai bei lianos. 

     Agurklinių šeimai dažniausiai priklauso vienmetės, dvimetės arba daugiametės žolės, o tropikuose – ir puskrūmiai bei krūmai. Šių augalų požeminę dalį sudaro stipri liemeninė šaknis arba sumedėjęs, maisto medžiagas kaupiantis šakniastiebis. Antžeminiai stiebai ir lapai yra tankiai apaugę kietais, šiurkščiais plaukeliais, turinčiais mineralizuotą pamatą. Lapai ant stiebo išsidėstę pražangiai, yra paprastieji, ištisiniai, lygiakraščiai ir neturi prielapių. Viršūniniai žiedynai yra labai charakteringi – tai vienšakiai vėduokliški suktukai, kurie prieš pražystant būna sraigtiškai susisukę. Žiedai dažniausiai yra dvilyčiai, taisyklingi, rečiau – dvišaliai. Suaugusį apyžiedį sudaro penkiaguba, giliai skiautėta taurelė ir penkiaskiautis piltuvėlio, ratuko ar varpelio formos vainikėlis. Vainikėlio vamzdelio žiotyse dažnai išauga mėsingi priedai – žvyneliai arba skiautelės, vadinamos veidrodėliais. Penki kuokeliai trumpais koteliais yra priaugę tiesiai prie vainikėlio vamzdelio vidinės sienelės. Cenokarpinę ginekėją sudaro du suaugę vaislapėliai, kurie suformuoja viršutinę, išilginių pertvarų į keturias dalis padalytą mezginę. Gynobazinis liemenėlis išauga ne iš mezginės viršūnės, o yra giliai įdubęs pačiame centre tarp keturių mezginės skiautelių. Vaisius yra sausas, skeltinis, subyrantis į keturis kietus, lygius arba dygliuotus vienasėklius riešutėlius.

     Agurkliniai įsikuria labai įvairiose, bet dažniausiai atvirose ir šviesiose ekosistemose. Daugelis žolinių rūšių mėgsta sausus, kalkingus šlaitus, natūralias pievas, pamiškes, smėlynus ir uolėtas vietas. Taip pat ši šeima pasižymi dideliu kiekiu sinantropinių bei ruderalinių rūšių, kurios masiškai plinta žmogaus pakeistoje aplinkoje: pakelėse, dykvietėse, laukų piktžolynuose, soduose ir šiukšlynuose, kur dirvožemis yra turtingas azoto. Sraigtiškai susisukęs žiedynas veikia kaip laiko reguliatorius. Žiedai jame skleidžiasi griežtai po vieną ar kelis iš eilės, pradedant nuo žiedyno pagrindo link viršūnės. Tai užtikrina labai ilgą viso augalo žydėjimo periodą (kartais kelis mėnesius), kas padidina sėkmingo apdulkinimo tikimybę kintančiomis oro sąlygomis. Daugelio vidutinių platumų agurklinių genčių riešutėliai turi specializuotą mėsingo audinio išaugą – elajosomą (sėklagūbrį). Šiame priede gausu riebalų rūgščių, lipidų ir vitaminų, kurie yra itin patrauklus maistas skruzdėlėms. Skruzdėlės renka nukritusius riešutėlius, neša juos į savo skruzdėlynus maitinti lervų, o pačią sėklą, kuri joms yra per kieta, išmeta požeminiuose urveliuose arba netoli jų. Tai idealus plitimo būdas – sėkla pasėjama giliai derlingame, azoto turtingame dirvožemyje, kur ji yra apsaugota nuo paukščių ir miško gaisrų.

     Agurklinių šeimos augalai yra kosmopolitai, paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Didžiausias šių augalų rūšinės įvairovės ir gausos centras yra sutelktas Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato juostoje, ypač Viduržemio jūros regione ir Centrinėje Azijoje. Lietuvos floroje ši šeima yra viena gausiausių žolinių grupių – čia natūraliai auga arba yra natūralizavusios apie 30 rūšių.