Dagys Carduus clavulatus yra astrinių (Asteraceae) šeimos daugiamečių augalų rūšis. Tai Kanarų salų endemikas. Rūšį aprašė vokiečių botanikas Heinrich Friedrich Link, pirmą kartą paskelbta 1828 m. (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma 1825 m.).

     Šie augalai yra dvimečiai arba daugiamečiai žoliniai augalai, pasiekiantys nuo pusės metro iki pusantro metro aukštį. Augalų stiebai yra statūs, briaunoti, viršūnėje šakoti ir per visą ilgį apaugę dygliuotomis išilginėmis skiautėmis. Lapai išsidėstę pražangiai, giliai plunksniškai skiltėti arba dantytais kraštais, o jų viršūnėlės baigiasi aštriais spygliais. Apatinė lapų pusė dažnai būna padengta tankiais, baltais, veltiniškais plaukeliais, saugančiais nuo drėgmės praradimo. Žiedai yra sutelkti viršūniniuose, rutuliškuose arba cilindriniuose graižuose, kuriuos supa keliomis eilėmis išsidėstę dygliuoti skraistlapiai. Visi graižo žiedai yra vamzdiški ir dvilyčiai. Carduus clavulatus žiedynai išsiskiria šviesiai violetine, rausva ar purpurine spalva. Tuo tarpu kita vietinė rūšis Carduus baeocephalus subrandina pastebimai smulkesnius graižus su rausvais žiedais. Itin reta ir išskirtinė Tenerifės salos rūšis Carduus volutarioides išvaizda primena kito genties augalo struktūrą ir žydi visiškai baltais žiedais. Nužydėjus žiedams, subręsta pailgi, lygūs lukštavaisiai, turintys ilgų, paprastų plaukelių skristuką, padedantį sėkloms sklisti vėjyje. 

     Pagrindinis Carduus clavulatus biotopas yra drėgnieji laurų miškai. Šis augalas telkiasi miškų proskynose, pakraščiuose ir drėgnuose uolų plyšiuose, kur nuolat tvyro pasatų atneštas rūkas ir yra daug išsklaidytos šviesos. Kitų rūšių biotopai yra visiškai kitokie. Pvz., Carduus volutarioides auga žemose uolėtose pakrančių zonose, kur vyrauja sausi, saulėti orai. Carduus baeocephalus dažniausiai aptinkamas atvirose kalnų uolose, sausrai atspariuose krūmynuose ir vulkaniniuose substratuose. Pirmaisiais metais augalas suformuoja prie pat žemės prigludusią lapų rozetę ir stiprią šaknų sistemą, o antraisiais (arba vėlesniais) metais išaugina aukštą žiedynstiebį. Net ir drėgno miško rūšys turi evoliucinių apsaugų. Tankūs, veltiniški plaukeliai apatinėje lapų pusėje veikia kaip barjeras – jie sulaiko drėgmę iš rūko ir neleidžia jai išgaruoti per lapų žioteles pučiant stipriam vėjui. Visi dagių graižų dulkinės subręsta anksčiau nei purkos, tai padeda išvengti savidulkos. Žiedus apdulkina vietiniai vabzdžiai: kamanės, laukinės bitės ir drugiai, kuriuos vilioja gausus nektaras. Augalai dauginasi išskirtinai sėklomis. Subrendę lukštavaisiai turi skristukus, kurie leidžia sėkloms skrosti vėju virš kalnų uolų ir taip pasiekti naujas, sunkiai prieinamas uolėtas teritorijas. 

     Ši rūšis turi plačiausią arealą tarp visų salyno endeminių dagių. Jis yra aptinkamas beveik visose pagrindinėse Kanarų salose: Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Gomeroje, La Palmoje ir El Here. Šiose vakarinėse bei centrinėse salose augalas aptinkamas drėgnuose kalnų šlaituose, maždaug 600–1000 metrų aukštyje virš jūros lygio, kur plyti laurų miškai. Nors rytinėse Lanzarotės ir Fuerteventuros salose yra gerokai sausiau, augalas sugeba išgyventi aukščiausiose jų kalvose ir uolų mikrobiotopuose, kur pasatų vėjai sukuria papildomą drėgmę.