Gvazdikiniai (Caryophyllaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, gvazdikiečių (Caryophyllales) eilės augalų šeima, kuriai priklauso apie 100 genčių ir daugiau nei 2 600–3 000 rūšių. 

     Šios šeimos augalai turi būdingą žolinį stiebą su ryškiais, sustorėjusiais stiebo bambliais. Lapai visada paprasti, lygiakraščiai, dažniausiai be prielapių ir išsidėstę priešiškai. Dvistypiai, cimininiai žiedynai arba pavieniai sukrauti žiedais. Žiedai dažniausiai dvilyčiai, taisyklingi ir suformuoti pagal penkiabriaunę schemą. Taurėlapiai būna laisvi arba suaugę į vientisą taurelės vamzdelį. Vainiklapiai turi nagelį, o jų lakštas neretai būna giliai įkirptas arba skiautėtas. Kuokelių ratilai yra du, todėl žiede dažniausiai išauga dešimt kuokelių. Piestelė sudaryta iš kelių suaugusių vaislapėlių, o jų liemenėliai yra laisvi. Mezgina yra viršutinė, vienalizdė, su centrine sėklapradžių išsidėstymo placenta. Vaisius – sausa, dantukais viršūnėje atsiverianti dėžutė, rečiau – uoga arba riešutėlis. 

     Didžioji dauguma rūšių yra atvirų, saulėtų vietų augalai. Daugelis gvazdikų (Dianthus) ir gubojų (Gypsophila) rūšių yra prisitaikiusios prie sausų sąlygų. Pvz., smiltyninis gvazdikas auga sausuose pušynuose bei kopose. Aukštikalnėse bei arktinėse zonose gvazdikiniai augalai suformuoja specifines pagalvėlines formas, kurios padeda apsisaugoti nuo stipraus vėjo ir šalčio. Įdomu tai, kad viena iš nedaugelio Antarktidoje vešinčių žiedinių augalų rūšių yra gvazdikinių šeimos atstovas – antarktinė žvaigždūnė (Colobanthus quitensis). Tokios gentys kaip žliūgė (Stellaria) ar glažutė (Cerastium) puikiai jaučiasi daržuose, laukuose ir pakelėse, kur dažnai virsta piktžolėmis. Tai vienamečiai, dvimečiai arba daugiamečiai žoliniai augalai, rečiau – puskrūmiai. Dauguma gvazdikinių yra vabzdžiadulkiai augalai. Žiedai dažnai išskiria nektarą, esantį taurelės dugne. Rūšys su ilgu taurelės vamzdeliu (pvz., gvazdikai ar naktižiedės) yra prisitaikiusios, kad jas apdulkintų drugiai, turintys ilgą straubliuką. Kai kurios naktižiedės žydi ir kvepia tik naktį, taip pritraukdamos naktinius drugius. Subrendusios sausos sėklų dėžutės atsiveria viršūnėje esančiais dantukais. Vėjas, siūbuodamas stiebus, išbarsto sėklas. Kai kurios rūšys, pvz., muilinė guboja, nudžiūvusios virsta rutulišku krūmu, kurį vėjas nešioja, o šis pakeliui barsto sėklas. Šių augalų audiniuose (ypač šaknyse) gausu saponinų – medžiagų, kurios putoja vandenyje (todėl putoklė ar guboja vadinamos „muilinėmis šaknimis“). Saponinai saugo augalus nuo graužikų ir grybelinių infekcijų. 

     Didžiausia rūšių įvairovė aptinkama Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų zonose. Gausiausiai šie augalai veši Viduržemio jūros regione bei Artimuosiuose Rytuose (Centrinės ir Vakarų Azijos kalnynuose). Tai viena iš nedaugelio žiedinių augalų šeimų, prisitaikiusių prie Tolimosios Šiaurės (Arkties) ir Alpių zonos sąlygų. Šeimos atstovai auga net Antarktidoje (pvz., antarktinė žvaigždūnė). Atogrąžų regionuose gvazdikinių sutinkama palyginti mažai, o jei ir auga, tai dažniausiai tik aukštikalnėse, kur vėsiau.