Viksvuoliniai (Cyperaceae) yra lelijainių (Liliopsida) klasės, lelijažiedžių (Liliidae) poklasio augalų šeima, kuriai priklauso žolės pavidalo augalai, dažniausiai vadinami viksvomis. Tai viena didžiausių augalų šeimų pasaulyje, apimanti apie 5 500 rūšių ir maždaug 90 genčių.

     Tai daugiametės, rečiau vienametės žolės, išauginančios kerus arba horizontaliai besidriekiančius šakniastiebius su palaipomis. Šių augalų vegetatyviniai stiebai dažniausiai yra pilnaviduriai, nešakoti, neturi bamblių ir pasižymi ryškiu tribriauniu skerspjūviu. Linijiški arba siaurai lancetiški lapai ant stiebo išsidėsto trimis eilėmis, o jų apatinė dalis sudaro uždaras, nesuskilusias lapamakštes. Kai kurių genčių augalų lapalakščiai yra visiškai redukuoti, todėl fotosintezės funkciją atlieka tik žali stiebai ir makštys. Generatyvinėje stadijoje stiebo viršūnėje susiformuoja vienas ar keli lapų pavidalo žiedynlapiai, kurie apsupa ir prilaiko viršūninį žiedyną. Pavieniai redukuoti žiedai yra susitelkę į elementarius žiedynus – varputes, kurios toliau jungiasi į sudėtines šluoteles, kekes, skėčius arba galvutes. Smulkūs žiedai dažniausiai yra vienalyčiai (pavyzdžiui, viksvų genties) arba dvilyčiai, paslėpti už dengiamųjų žvynelių. Tikrojo apyžiedžio šie augalai neturi, jį atstoja redukuoti šereliai, plaukeliai arba žvyneliai, o kai kada jis išvis pranyksta. Viksvų (Carex) genties moteriškuose žieduose mezginė yra uždaryta specialioje pūslelėje, iš kurios viršūnėlės kyšo tik purkos. Subrendęs vaisius yra sausasis neskylantysis vienasėklis riešutėlis, kuris pagal sandarą būna dvibriaunis arba tribriaunis. 

     Viksvuolinių šeimos augalai yra drėgnamėgiai, todėl jų pagrindinės buveinės apima įvairias šlapynes. Žemapelkėse ir tarpinėse pelkėse augančios viksvos (Carex) sudaro tankius sąžlynus (vadinamuosius viksvynus) ir yra pagrindinės durpių masės formuotojos. Rūgščiuose, maisto medžiagų skurdžiuose durpynuose masiškai plinta švyliai (Eriophorum). Ežerų, upių ir tvenkinių litoralinėje zonoje (iki 0,5 m gylio) auga meldai (Schoenoplectus), duoniai (Eleocharis) ir stambiosios pakrančių viksvos. Šlapiuose juodalksnynuose, raistuose bei užliejamose upių slėnių pievose viksvuoliniai sudaro svarbią žolyno ardo dalį. Kai kurios specializuotos rūšys (pvz., smiltyninė viksva – Carex arenaria) yra prisitaikiusios prie sausų biotopų ir auga pajūrio kopose bei smėlynuose. Kadangi šių augalų šaknys ir šakniastiebiai dažniausiai yra panirę į bedeguonį purvą, jų stiebuose ir šaknyse išsivysto specialus vėdinamasis audinys – aerenchima. Jame esantys dideli tarpuląsčiai leidžia deguoniui iš antžeminių dalių laisvai patekti į požeminius organus. Vegetatyvinis dauginimasis yra pagrindinis išlikimo ir plitimo būdas. Horizontalūs šakniastiebiai bei šliaužiančios palaipos leidžia augalams greitai užimti naujus plotus ir formuoti didelius, genetiškai identiškus klonus arba tankius kupstus. Šeimos augalų smulkius, redukuotus žiedus apdulkina vėjas. Jie neišskiria nektaro ir neturi ryškių apyžiedžio lapelių vabzdžiams vilioti. Subrendę riešutėliai plinta vėjo arba vandens pagalba. Švylių (Eriophorum) apyžiedžio plaukeliai po žydėjimo pailgėja ir virsta pūkų kuokštais, padedančiais sėkloms skristi pavėjui. Daugelio pakrantės rūšių vaisiai turi oro kameras arba yra padengti vašku, todėl ilgai neskęsta ir yra plukdomi vandens srovių. 

     Viksvuoliniai yra kosmopolitinė augalų šeima, paplitusi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau didžiausia rūšių įvairovė aptinkama šiaurinio pusrutulio vidutinių platumų bei subarktinėse zonose. Lietuvoje ši šeima yra viena gausiausių, o jos atstovai auga visoje šalies teritorijoje, sudarydami didžiąją dalį pelkių, drėgnų pievų ir vandens telkinių pakrančių augalijos bendrijų.