Migliečiai (Poales) yra didelė vienaskilčių augalų eilė, kuriai priklauso daugiau nei 18 000–20 000 augalų rūšių. Šios grupės augalai sudaro pagrindinę žmonijos mitybos dalį ir dominuoja viso pasaulio ekosistemose. 

     Tai yra vienamečiai arba daugiamečiai žoliniai augalai. Jų stiebai paprastai būna cilindriški, su ryškiais bambliais ir tuščiaviduriais tarpubambliais. Lapai išsidėsto pražangiai dvejomis eilėmis išilgai augalo stiebo. Kiekvienas lapas susideda iš ilgos, stiebą apgaubiančios makšties ir siauro lakšto. Ties lakšto ir makšties sandūra dažnai išauga plėvelinis liežuvėlis. Smulkūs, redukuoti ir neišvaizdūs žiedai yra sutelkti į varputes. Pačios varputės toliau jungiasi į sudėtines šluoteles, varpas arba kekes. Žiedus dažniausiai saugo specialūs žvyneliai. Dauguma rūšių turi tris kuokelius su ilgais, vėjuje lengvai judančiais koteliais. Mezginė yra vienalizdė, viršutinė, išauginanti dažniausiai dvi plunksniškas purkas. Subrendęs vaisius yra sausas, vienasėklis grūdas arba riešutėlis su krakmolingu endospermu. 

     Dėl savo evoliucinio prisitaikymo jie dominuoja atvirose, sausose, drėgnose ir netgi specifinėse tropinėse buveinėse. Stepės, savanos, prerijos yra pagrindinis miglinių (Poaceae) šeimos biotopas, kuriame žolės sudaro augalijos pamatą ir maitina didžiąsias planetos ganyklinių gyvūnų populiacijas. Viksviniai (Cyperaceae), švendrai (Typhaceae) ir vikšriniai (Juncaceae) augalai dominuoja šlapiose vietose, ežerų pakraščiuose, durpynuose ir žemapelkėse. Bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos augalai yra prisitaikę gyventi tropikų medžių lajose (kaip epifitai) arba ant uolų, vandenį ir maistines medžiagas rinkdami tiesiai iš oro bei lietaus. Žmogaus suformuotuose biotopuose (javų laukuose, kultūrinėse ganyklose) auginami kviečiai, ryžiai ir kukurūzai, užimantys didžiulius pasaulio plotus. Atšiaurios, šaltos ir vėjuotos buveinės kalnuose bei poliariniuose regionuose, kur dėl trumpo vegetacijos periodo gali išgyventi tik ištvermingos viksvos bei prisitaikiusios kalnų žolės. Pakelėse, dykvietėse, karjeruose ir miesto vejose, migliečiai greitai įsitvirtina dėl savo gebėjimo lengvai plisti vėjo pagalba ir pakelti trypimą. Didžioji dalis migliečių yra prisitaikę būti apdulkinami vėjo. Dėl šios priežasties jie neinvestuoja energijos į ryškius žiedlapius, kvapą ar nektarą. Jų dulkinės turi ilgus kotelius, o purkos yra plunksniškos, kad lengviau pagautų ore sklandančias žiedadulkes. Kai kurios ekonomiškai svarbios rūšys (pavyzdžiui, kviečiai) evoliucionavo į savidulkius augalus, kur apvaisinimas įvyksta dar prieš atsiveriant žiedui. Sėklos (grūdai) plinta vėjo pagalba arba prilipdamos prie gyvūnų kailio (naudojant akuotus ar spygliukus). Migliečiai pasižymi agresyviu ir itin efektyviu vegetatyviniu dauginimusi. Daugiamečiai augalai suformuoja tankius šakniastiebius, palaipas arba šoninius ūglius (krūmijimosi mazgus). Tai leidžia jiems greitai užimti didelius plotus, atgauti masę po gaisrų ar gyvūnų nugraužimo ir suformuoti vientisą velėną. Skirtingai nuo dviskilčių augalų, kurių augimo kūgelis yra stiebo viršūnėje, migliečiai turi interkaliarines (įterptines) meristemas, esančias bamblių pagrinduose. Todėl nupjovus ar nugraužus žolės viršūnę, augalas nenustoja augti ir sėkmingai regeneruoja iš apačios. 

      Auga visame pasaulyje, visose klimato zonose.