Margasis žiogas ( Decticus verrucivorus) yra žioginių (Tettigoniidae) šeimos vabzdys, išsiskiriantis savo dydžiu ir istoriniu panaudojimu liaudies medicinoje. Lotyniškas pavadinimas verrucivorus reiškia „karpgraužis“. Šis pavadinimas kilo iš XVIII a. Švedijoje gyvavusios praktikos leisti šiems žiogams apkandžioti karpas, tikint, kad jų išskiriamos virškinimo sultys jas panaikins.

     Kūnas yra 24–36 mm ilgio, dažniausiai tamsiai žalios spalvos su rudomis ar juodomis dėmelėmis ant antsparnių. Priešnugarėlės kylis ryškus per visą ilgį. Turi stiprias užpakalines kojas, kurios suteikia jam į varlę panašią išvaizdą. Patelės turi ilgą, šiek tiek į viršų išlenktą kiaušdėtę.

     Margieji žiogai aptinkami sausose pievose, ganyklose, dirvonuose, miško proskynose bei pamiškėse. Mėgsta mozaikišką augaliją, kurioje dera atviros saulėtos vietos (smėlis ar žema žolė) ir tankesni žolynų kupstai. Lervos pasirodo balandžio viduryje, o suaugėliai aktyvūs nuo birželio pabaigos iki spalio. Patinai skleidžia specifinį garsą, primenantį greitai besisukančio dviračio laisvosios eigos spragsėjimą. Tai visaėdis vabzdys, mintantis tiek augalais, tiek kitais vabzdžiais (pavyzdžiui, kitais žiogais).

     Plačiai paplitusi palearktinė rūšis, kurios arealas driekiasi per didžiąją dalį Europos ir vidutinio klimato Azijos zoną iki pat Ramiojo vandenyno. Europoje aptinkamas nuo Skandinavijos šiaurėje iki Portugalijos, Ispanijos, Italijos ir Graikijos pietuose. Dėl didelio arealo ir geografinių kliūčių (kalnų) rūšis yra fragmentuota į daugybę formų ir apie 11 porūšių.