Kanarinė erika (Erica canariensis) yra erikinių (Ericaceae) šeimos augalų rūšis. Tai Makaronezijos endemikas. Šią rūšį 2011 m. botanikai išskyrė iš plačiai žinomos medelinės erikos (Erica arborea) komplekso. 

     Tai stambus, stačiašakis visžalis krūmas arba medis, galintis išaugti iki 6–10 metrų aukščio, o jo kamieno skersmuo gali pasiekti net iki 2 metrų. Jauni ūgliai ir šakutės yra tankiai apaugę paprastais plaukeliais. Smulkūs, spygliški lapai išsidėstę ratukais po 3–4. Jie yra beveik plokšti, tik nežymiai užsirietusiais kraštais. Žiedynai suformuoja pailgą piramidinę formą. Žiedai yra smulkūs, iki 5 mm ilgio, baltos arba šviesiai rausvos spalvos, trumpo varpelio formos. Brandina apie 2 mm dydžio rutuliškas, plikas dėžutes. 

     Ši rūšis yra labai dažna ir svarbi laurų miškuose bei specifiniuose krūmynuose-miškuose (fayal-brezal). Ji taip pat sudaro drėgnų pušynų traką šiauriniuose kalnų šlaituose. Dažniausiai aptinkama kalnuotose vietovėse, nuo 200 iki 1 600 metrų virš jūros lygio aukštyje, kur vyrauja šiauriniai vėjai, atnešantys nuolatinį rūką bei drėgmę. Ši rūšis visiškai netoleruoja kalkingų bei šarminių dirvožemių ir augantis tik rūgščiame substrate. Visiškas šaknų plaukelių nebuvimas lemia tai, kad augalo mineralinė mityba yra visiškai priklausoma nuo erikoidinės mikorizės simbiozės. Specifiniai šaknų grybai skaido dirvožemio organinius junginius, padėdami augalui pasisavinti sunkiai prieinamą azotą bei fosforą. Augalas pasižymi unikalia gebėjimo kondensuoti horizontaliuosius kritulius savybe, kuomet iš atmosferos rūko išgaunamas skystas vanduo. Šis ekologinis procesas ne tik aprūpina patį augalą drėgme, bet ir reikšmingai papildo vietinius gruntinio vandens išteklius visoje ekosistemoje. Augalas yra prisitaikęs prie nuolatinės didelės oro drėgmės ir vėsaus mikroklimato, kurį užtikrina kalnuose pučiantys pasatai. Nektaru gausius žiedus apdulkina vietinės laukinės bitės bei kiti vabzdžiai. Retkarčiais pastebima, kad dalį žiedadulkių perneša oro srovės, užtikrindamos kryžminį apsivaisinimą. Augalo sėklos plinta vėjo pagalba, nes dėl savo mikroskopinio dydžio ir lengvumo yra lengvai pakeliamos net silpno vėjo. Rūšis pasižymi atsparumu gaisrams, nes po ugnies pažeidimų greitai regeneruoja ir išleidžia naujus ūglius iš požeminio stiebagumbio. 

     Ši rūšis auga tik dviejuose Atlanto vandenyno salynuose. Augalas aptinkamas beveik visose pagrindinėse Kanarų salyno salose (Tenerifėje, La Palmoje, La Gomeroje, Gran Kanarijoje ir El Here). Iš rytinių, sausiausių salų (Lansarotės ir Fuerteventūros) rūšis ilgą laiką buvo dingusi, o dabar ten yra išlikusi tik ypatingose mikroklimato oazėse. Madeiros saloje ji auga vietiniuose salos miškuose ir pasiekia medžio formos dydį.