Erikiečiai (Ericales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų eilė. Tai didelis ir itin įvairiapusis dviskilčių žiedinių augalų būrys, kuriam priklauso ekonomiškai bei ekologiškai svarbios augalų rūšys. Šiai grupei priklauso tokie žinomi augalai kaip arbata, mėlynės, spanguolės, kiviai, persimonai ir rododendrai. 

     Vyrauja sumedėję augalai – medžiai ir krūmai, tačiau yra ir lianų bei žolinių augalų. Būriui priklauso ir neįprastos formos, pavyzdžiui, chlorofilo neturintys parazitiniai augalai (Monotropa) bei mėsėdžiai augalai (Sarracenia). Lapai dažniausiai pražastiniai, paprastieji, standūs ir dažnai visžaliai, be prielapių. Žiedai yra taisyklingi, rečiau – netaisyklingi (pvz., kai kurie rododendrai). Jie beveik visada yra dvilyčiai. Dažniausiai sudaryti iš 5 vainklapių, kurie evoliuciškai yra suaugę į vamzdelį, varpelį arba ąsotėlį. Ši savybė puikiai matoma mėlynių ar spanguolių žieduose. Kuokelių būna dvigubai daugiau nei vainklapių (pavyzdžiui, 10 kuokelių, išsidėsčiusių dviem ratais) arba tiek pat, kiek vainklapių. Daugelio rūšių (ypač viržinių šeimos) dulkinės atsidaro ne išilginiu plyšiu, o viršūnėmis-poromis, pro kurias kamanės ir bitės iškrato dulkes naudodamos vibraciją. Priklausomai nuo šeimos, erikiečiai veda sausas, atsidarančias dėžutes (rododendrai), sultingas uogas (mėlynės, spanguolės, kiviai) arba kaulavaisius. Sėklos labai smulkios, su plona sėklos luobele ir gerai išvystytu endospermu (maistinių medžiagų atsargomis). 

     Aukštapelkės ir durpynai yra daugelio erikinių (Ericaceae) augalų buveinė. Čia auga spanguolės, gailiai, viržiai, vaivorai. Sausuose, rūgščiuose pušynuose masiškai paplitusios mėlynės, bruknės ir šiliniai viržiai. Atšiauriose Alpių ar tundros sąlygose dominuoja žemaūgiai rododendrai ir kiti kalnų krūmokšniai. Šiltesnio klimato zonose auga sumedėjusios formos – arbatmedžiai Azijoje, persimonai bei brazilinių riešutų medžiai Amazonėje. Smėlynuose, pelkių pakraščiuose auga šiam būriui priklausantys mėsėdžiai augalai (saracenijos). Pelkių ir šilų dirvožemis yra itin rūgštus (pH 3,5–5) ir neturi laisvo azoto bei fosforo. Erikiečių šaknys sudaro simbiozę su specifiniais grybais. Grybai skaido sudėtingus organinius junginius ir atiduoda maistines medžiagas augalui, o mainais gauna angliavandenių. Be šios simbiozės augalai pelkėse žūtų. Nors pelkėse vandens daug, jis yra šaltas ir rūgštus. Todėl pelkių erikiečių lapai yra siauri, odiški, pilki ar plaukuoti apatinėje pusėje, su į vidų užsirietusiais kraštais. Tai sumažina vandens garinimą. Kai kurios rūšys (Monotropa – gluosvė) visiškai prarado chlorofilą ir evoliucionavo į parazitus. Jos ima maisto medžiagas iš miško medžių per bendrą grybų tinklą. Šiaurės pusrutulio miškuose ir pelkėse šie augalai sudaro pagrindinį miško paklotės ardą. Uogos (mėlynės, bruknės, spanguolės) yra kritinis maisto šaltinis miško paukščiams ir žinduoliams (lokiams, elniams, graužikams). Viržiai yra vieni pirmųjų augalų, kurie užželia gaisravietėse ar kirtavietėse, stabilizuodami nuskurdusį dirvožemį.