Japoninė lokva (Eriobotrya japonica) yra erškėtinių (Rosaceae) šeimos visžalių augalų rūšis. Šis augalas natūraliai yra kilęs iš vėsesnių pietryčių Kinijos kalvų regionų, tačiau dar senovėje buvo natūralizuotas Japonijoje, iš kurios vėliau paplito po visą pasaulį.

     Natūraliomis sąlygomis užauga iki 5–10 metrų aukščio, tačiau auginama vazone paprastai neviršija 2–3 metrų. Lapai labai dekoratyvūs, dideli (10–25 cm ilgio), tamsiai žali, odiški, giliai gysloti ir raukšlėti. Apatinė lapų pusė dažnai būna padengta švelniais, tankiais pūkuotais plaukeliais. Žiedai balti arba gelsvi, apie 2 cm skersmens, turintys po 5 vainiklapius ir susitelkę į tankias šluoteles ūglių viršūnėse. Žiedai pasižymi itin stipriu, maloniu, rytietiškus kvepalus primenančiu aromatu. Skirtingai nei dauguma mūsų kraštų erškėtinių, lokva žydi rudenį ir žiemos pradžioje (spalio–sausio mėnesiais). Pavasarį subręsta geltonos arba oranžinės spalvos, ovalūs, 3–5 cm skersmens sultingi obuolvaisiai, kurių viduje yra 1–5 stambios tamsiai rudos sėklos. 

     Natūraliai lokvos auga pietryčių Kinijos drėgnuose kalnų miškuose ir slėniuose, nuo 300 iki 2100 metrų aukštyje virš jūros lygio. Jos nemėgsta alinančio tropinio karščio – joms reikalingas vėsesnis subtropinis klimatas. Lokva natūraliai įsikuria miškų pakraščiuose, prošvaistėse bei uolėtuose šlaituose, kur dirva yra gerai drenuojama, tačiau pakankamai drėgna ir derlinga. Ji pakenčia dalinį pavėsį, bet gausiai dera tik visiškoje saulėkaitoje. Kaip kalnų augalas, ji stebėtinai gerai toleruoja trumpalaikius šalčius (suaugęs medis gali ištverti iki -10 °C ar net -12 °C temperatūrą). Tačiau jos žiedynai ir užsimezgę vaisiai nušąla temperatūrai nukritus žemiau -1 °C, todėl jos natūraliam biotopui būtinos švelnios žiemos. Žmogaus dėka lokva paplito po Viduržemio jūros regioną, Pietų Ameriką, Australiją ir Havajus. Kai kuriose vietose (pavyzdžiui, drėgnuose Naujosios Zelandijos ir Havajų miškuose) ji puikiai natūralizavosi ir pradėjo plisti laukinėje gamtoje, konkuruodama su vietine augalija. Vaisiai yra saldžiarūgščiai, savo skoniu primena abrikosų, obuolių ir citrusų derinį. Jie valgomi švieži, naudojami desertams, džemams, sirupams bei vaisių vynui gaminti. Paskrudintos sėklos kartais vartojamos kaip kavos pakaitalas. Tolimuosiuose Rytuose tai itin vertingas vaistinis augalas. Tradicinėje kinų medicinoje iš japoninės lokvos lapų gaminami sirupai ir arbatos, kurie efektyviai gydo lėtinį bronchitą, kosulį bei gerklės uždegimus. Augale gausu antioksidantų, flavonoidų ir kalio. Sėklos neturi ramybės periodo ir džiūdamos greitai praranda daigumą, todėl gamtoje turi sudygti iš karto, vos iškritusios iš nukritusio vaisiaus. Natūralioje gamtoje paukščiai ir smulkūs žinduoliai minta saldžiais vaisiais ir išnešioja stambias sėklas. Kultūroje lokvos lengvai dauginamos sėklomis, o norint išlaikyti konkrečios veislės savybes – skiepijamos į svarainių arba kitų lokvų poskiepius.