Erškėtiniai (Rosaceae) yra eršketiečių (Rosales) eilės augalų šeima, kurai priskaičiuojama nuo 2500 iki beveik 5000 šios šeimos rūšių. Šeimai priklauso medžiai, krūmai arba daugiametės, retai vienmetės žolės. 

     Augalų lapai dažniausiai yra išsidėstę pražangiai išilgai stiebo. Lapalakščiai gali būti tiek paprastieji, tiek plunksniški arba pirštuoti sudėtiniai lapai. Prie lapkočio pagrindo beveik visada auga du prielapiai. Žiedynas dažniausiai būna kekė, skėtis, šluotelė arba skydelis. Patys žiedai yra taisyklingi, dvilyčiai ir turi dvigubą apyžiedį. Taurelę ir vainiklapį sudaro penki nariai. Žiedo centre išsidėsto daug kuokelių ir viena arba kelios piestelės. Apdulkinimui svarbus žiedsostis, kuris dažnai yra įdubęs arba iškilus. Vaisių įvairovė didelė: subręsta kaulavaisiai, obuolvaisiai, lapavaisiai arba sutelktiniai vaisiai. 

     Erškėtiniai augalai gamtoje užima labai skirtingas ekologines nišas. Šermukšniai, laukinės obelys ir kriaušės auga lapuočių bei mišrių miškų skliaute arba pamiškėse, kur gauna pakankamai šviesos. Paprastosios avietės yra tipinis kirtaviečių ir miško aikštelių augalas. Žoliniai erškėtiniai, tokie kaip sidabražolės, rasakilos ar vingiorykštės, dominuoja natūraliose pievose, upių slėniuose ir sausuose šlaituose. Gudobelių ir erškėčių krūmai dažnai sudaro tankius sąžalynus kalvų šlaituose ir ganyklose. Kai kurios rūšys, pvz., pelkinė sidabražolė (Comarum palustre) arba pelkinė vingiorykštė, yra prisitaikiusios prie drėgnų biotopų ir auga žemapelkėse, ežerų bei upių pakrantėse. Kai kurios rūšys demonstruoja išskirtinį ištvermingumą. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvežtas raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa) puikiai prisitaikė prie pajūrio kopų biotopo – jis toleruoja druskingą dirvožemį, smėlio pustymą ir sausrą (deja, dėl šio gajumo tapo agresyvia invazine rūšimi). Dauguma erškėtinių žiedus apdulkina vabzdžiai (bitės, kamanės, žiedmusės). Ryškūs vainiklapiai ir specialios nektarinės efektyviai vilioja apdulkintojus. Kai kurioms žolėms būdinga savidulka. Mėsingi, sultingi ir maistingi vaisiai (obuoliai, kaulavaisiai, uogos) yra skirti tam, kad juos suėstų paukščiai bei žinduoliai. Gyvūnų virškinamajame trakte sėklos nepažeidžiamos ir vėliau pašalinamos toli nuo motininio augalo. Kai kurių rūšių sėklos (pavyzdžiui, dirvuolių) turi kabliškus šerelius ir plinta prisikabinusios prie gyvūnų kailio. Dauguma krūmų ir žolių (avietės, gervuogės, žemuogės) labai intensyviai dauginasi vegetatyviškai – šakninėmis atžalomis arba antžeminiais ūsais. Taip jie greitai suformuoja tankius klonus ir užima naujus plotus. 

     Didžiausia rūšių įvairovė koncentruojasi Šiaurės pusrutulio vidutinio ir subtropinio klimato zonose (Šiaurės Amerikoje, Europoje ir ypač Azijoje). Augalų galima rasti beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir pačias sausiausias dykumas. Drėgnųjų pusiaujo miškų žemumose erškėtinių beveik nėra. Šiuose regionuose jie aptinkami tik aukštai kalnų sistemose (virš 1500 m aukščio), kur vyrauja vėsesnis klimatas.