Eraičinai (Festuca) yra miglinių (Poaceae) šeimos augalų gentis, vienijanti apie 300–660 rūšių. . Jie vertinami tiek žemės ūkyje kaip kokybiškos pašarinės žolės, tiek kraštovaizdžio dizaine kaip itin dekoratyvūs, sausrą bei skurdžią dirvą toleruojantys augalai. 

     Šios genties žolės pagal augimo būdą yra kupstinės arba šakniastiebinės, suformuojančios tankius, kompaktiškus kerus. Augalų aukštis labai varijuoja ir, priklausomai nuo rūšies, siekia nuo 10 iki 150 cm. Eraičino stiebas yra status, lygus, tuščiaviduris šiaudas, kurio viršūnėje išauga žiedynas. Lapai yra linijiški arba siūliški, priklausomai nuo rūšies – plokšti arba išilgai sulenkti ir susukti į vamzdelį. Lapų makštys apgaubia stiebą, o jų paviršius gali būti visiškai lygus arba padengtas trumpais, šiurkščiais dygliukais. Augalo žiedynas yra šluotelė, kuri žydėjimo metu būna išsiskėtusi, o vėliau tampa glausta. Šluotelės šakelėse susitelkusios dvižiedės arba daugiažiedės varputės, kurias dengia du varpažvyniai. Kiekvienas žiedas turi po du žiedažvynius, kurie, priklausomai nuo taksono, gali būti su smailia viršūne arba ilgu akuotu. Po apdulkinimo, subręsta sausasis vienasėklis vaisius – grūdas, kuris yra pagrindinė šių augalų generatyvinio dauginimosi priemonė. 

     Eraičinų genties augalai yra paplitę labai įvairiuose biotopuose. Tokios rūšys kaip avinis eraičinas (Festuca ovina) ir smėlyninis eraičinas (Festuca psammophila) auga sausuose, skurdžiuose pušynuose, šviesiose pamiškėse, žemyninėse kopose bei smėlėtuose upių slėnių šlaituose. Tikrasis eraičinas (Festuca pratensis) ir raudonasis eraičinas (Festuca rubra) aptinkami natūraliose, vidutinio drėgnumo ir derlingose užliejamose salpinėse pievose bei ganyklose. Nendrinis eraičinas (Festuca arundinacea) puikiai pakenčia periodinį užmirkimą, todėl veši apyšlapėse pievose, krūmynuose ir šlapiose vandens telkinių pakrantėse. Retos rūšys, pvz., miškinis eraičinas (Festuca altissima), yra tipiški pavėsingų lapuočių bei mišrių miškų, augančių trąšiuose priemolio dirvožemiuose, augalai. Tai daugiametis žolinis augalas. Pagal biologinį ritmą eraičinai priskiriami prie ankstyvųjų varpinių žolių, nes vegetaciją pradeda anksti pavasarį. Pagrindinis dauginimosi būdas yra sėklomis (grūdais), kurios subręsta vasaros pabaigoje. Dalis rūšių sėkmingai dauginasi ir vegetatyviniu būdu – šakniastiebiais arba besiplečiančiais kero fragments. Eraičinas yra vėjadulkis augalas. Jo žiedai neturi nektaro ar ryškių vainiklapių, o dulkines ištumia ilgi kuokelių koteliai, kad vėjas lengvai išnešiotų žiedadulkes. Sausų biotopų rūšys turi siaurus, siūliškus lapus, kurie yra išilgai sulenkti. Tai anatominis prisitaikymas, sumažinantis vandens garinimą per žioteles esant dideliam karščiui. Kai kurios eraičinų rūšys sudaro simbiozę su grybais (mikorizę), kuri padeda augalui efektyviau pasisavinti vandenį ir fosforo junginius iš visiškai skurdžios, nederlingos žemės. 

     Šios genties augalai yra kosmopolitiniai, tačiau plačiausiai paplitę Šiaurės ir Pietų pusrutulių vidutinių platumų bei šalto klimato juostose. Atogrąžų (tropikų) zonose eraičinai savaime neauga lygumose – ten jie aptinkami išskirtinai tik atogrąžų kalnų aukštuminėse zonose, kur vyrauja žemesnė oro temperatūra.