Šilkmedinis fikusas (Ficus sycomorus) yra šilkmedinių (Moraceae) šeimos augalų rūšis. Tai viena seniausiai kultūrinamų fikuso rūšių pasaulyje, tūkstantmečius vertinama dėl savo pavėsio, medienos ir valgomų vaisių. Senovės Egipte medis buvo laikomas šventu ir sietinas su deivėmis Izide bei Hator. Jo lengva, bet patvari mediena buvo naudojama faraonų sarkofagams gaminti. Taip pat šis medis dažnai minimas ir Biblijoje. 

     Užauga iki 20–35 metrų aukščio. Pasižymi itin plačia, skėčio formos laja ir masyviu, gumbuotu kamienu. Žievė išskirtinės gelsvai žalios ar rusvos spalvos žievė bėgant metams lupasi popierinėmis skiautėmis. Lapai  yra paprastieji, pražanginiai, širdies formos, tamsiai žali, šiurkštūs išsidėstę ant ilgų lapkočių ir primenantys šilkmedžio lapus (iš to kilęs lietuviškas pavadinimas). Šaknų sistema yra gili, labai vešli, su toli į šonus besidriekiančiomis paviršinėmis šaknimis, kurios padeda medžiui stabilizuoti dirvožemį atvirose vietose. Žiedynas yra specifinis šiai genčiai – tai uždaras, mėsingas, tuščiaviduris žiedsostis, kurio vidinėse sienelėse išsidėstę smulkūs vienalyčiai žiedai. Rutuliški žiedynai auga tankiomis kekėmis tiesiai ant senų medžio šakų arba paties kamieno. Vaisynas (figa) išsivysto iš mėsingo žiedsosčio; subrendęs jis tampa sultingas, minkštas, gelsvai raudonos spalvos, jo viduje esama gausybės smulkių riešutėlių. Pažeidus augalą, visose jo dalyse (stiebe, lapuose, vaisiuose) pasigamina tirštos, baltos pieno sultys (lateksas). 

     Medis reikalauja didelio kiekio požeminio vandens, todėl auga palei nuolatinius ar sezoninius upių vandenis, ežerų pakraščiuose ir prie šaltinių. Dykumų zonose auga sausų upių vagose, kur jo gilios šaknys pasiekia giluminius vandens sluoksnius. Labiausiai mėgsta gilius, derlingus, aliuvinius ir gerai drenuojamus smėlio bei molio dirvožemius. Aptinkamas tropinėse ir subtropinėse zonose nuo jūros lygio iki 2000 metrų aukščio, kur nėra šalčių. Šis medis negali daugintis be specifinės vapsvų rūšies – Ceratosolen arabicus. Vapsvos patelė patenka į uždarą žiedyną per mikroskopinę angą, padeda ten kiaušinėlius ir kartu apdulkina viduje esančius moteriškus žiedus. Skirtingai nuo daugelio kitų medžių, šilkmedinis fikusas gali vesti vaisius kelis kartus per metus arba nuolat, nepriklausomai nuo sezonų, todėl užtikrina pastovų maisto šaltinį faunai. Mėsingi vaisynai yra pagrindinis maistas primatams (ypač pavianams), šikšnosparniams, paukščiams ir drambliams, o tanki laja suteikia lizdavietes bei pavėsį karštose savanose. 

     Šilkmedinis fikusas natūraliai yra paplitęs Afrikos žemyne ir Arabijos pusiasalyje. Užsachario Afrika yra pagrindinė šio medžio paplitimo teritorija, besidriekianti į pietus nuo Sahelio zonos. Augalas gausiai aptinkamas tokiose šalyse kaip Kenija, Etiopija, Tanzanija, Namibija ir Pietų Afrikos Respublika. Šiaurės Afrikoje auga Egipte (ypač palei Nilą), Sudane ir Somalyje. Medis savaime auga Jemene, Saudo Arabijoje, Omane, taip pat Izraelyje, Jordanijoje bei Sirijoje. Dėl savo istorinės, ūkinės ir religinės reikšmės šilkmedinis fikusas dar senovėje buvo išplatintas už savo pirminio natūralaus arealo ribų. Antikos laikais buvo introdukuotas Kipre, Kretoje ir kitose pietų Europos dalyse. Madagaskare nors nėra vietinė rūšis, sėkmingai natūralizavosi ir auga šioje saloje.