Keršosios kandelės (Gracillariidae) yra drugių (Lepidoptera) šeima. Šie vabzdžiai yra žinomi visame pasaulyje kaip pagrindiniai lapų minuotojai, o jų lervos dažnai tampa rimtais žemės ūkio, sodų ir dekoratyvinių augalų kenkėjais. 

     Šios suaugusios keršosios kandelės yra itin smulkūs drugiai, kurių išskleistų sparnų plotis siekia 4–20 milimetrų. Šių drugių galva gali būti lygi arba apaugusi tankiais, pašiauštais plaukeliais, o straubliukas yra gerai išsivystęs. Viršugalvyje esančios antenos yra siūliškos formos, labai ilgos ir dažnai viršija priekinių sparnų ilgį. Priekiniai sparnai yra siauri, lancetiški, o užpakaliniai – dar siauresni, smailėjantys ir virtę linijiniais. Abiejų porų sparnų pakraščiai yra apaugę labai ilgais, tankiais ir švelniais plaukeliais. Priekinių sparnų piešinys yra kontrastingas, dažnai susidedantis iš baltų, auksinių ar sidabrinių skersinių juostų. Ilgų kojų blauzdos turi pentinus, o tupėdamas drugys priekines kojas laiko ištiesęs ir stipriai pakelia kūną. Ankstyvųjų stadijų vikšrai turi suplokštėjusią galvą ir specializuotus siurbiamuosius burnos organus, pritaikytus maitintis augalų sultimis. Jauni vikšrai yra bekojai, o vėlesnėse stadijose jie įgyja graužiamuosius burnos organus ir krūtinės bei pilvelio kojeles. Švelni, dengtoji lėliukė turi judrius pilvelio segmentus, kurie padeda jai prieš ramybės stadijos pabaigą išsilaisvinti iš kokono. 

     Keršosios kandelės gyvena mišriuose ir lapuočių miškuose, parkuose, soduose, skveruose bei kultūriniuose kraštovaizdžiuose, kur auga joms tinkami augalai šeimininkai. Šie drugiai yra monofagai arba oligofagai, todėl jų biotopą tiesiogiai lemia konkrečių rūšių mitybiniai augalai – dažniausiai ąžuolai, kaštonai, beržai, gluosniai ir vaismedžiai. Suaugėliai daugiausia skraido sutemose arba naktį, tačiau kai kurios rūšys yra aktyvios ir saulėtomis dienomis, kai skraido aplink augalų lajas. Dieną drugiai praleidžia tupėdami ant lapų ar medžių kamienų, kur dėl savo specifinės pozos – pakeltos priekinės kūno dalies – puikiai imituoja augalų detales. Apvaisintos patelės kiaušinėlius deda po vieną tiesiai ant mitybinių augalų lapų paviršiaus (viršutinės arba apatinės pusės), dažnai netoli gyslų. Išsiritęs vikšras iškart pragraužia lapo epidermį ir įsiskverbia į jo vidų, kur visą vystymosi laiką maitinasi audiniais, nesuardydamas išorinio lapo sluoksnio. Vikšrų veiklos pėdsakai lapuose vadinami minomis; anstyvosiose stadijose jos būna takelių formų, o vėliau virsta dėminėmis ar pūslinėmis minomis. Kai kurių genčių (pvz., Phyllonorycter) vėlyvųjų stadijų vikšrai minos viduje supa šilko gijas, kurios džiūdamos traukiasi, sulenkia lapą ir suformuoja saugią ertmę. Priklausomai nuo klimato zonos ir konkrečios rūšies, per metus šie drugiai gali išvystyti nuo vienos iki kelių generacijų (pavyzdžiui, kaštoninė keršakandė išvysto 3 generacijas). Dažniausiai šios šeimos vabzdžiai žiemoja lėliukės stadijoje nukritusiuose lapuose, rečiau – suaugusio drugio stadijoje medžių žievės plyšiuose ar kitose slėptuvėse. 

     Keršosios kandelės (Gracillariidae) yra kosmopolitinė šeima, sutinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Gausiausia šių drugių rūšių ir genčių įvairovė yra užfiksuota tropiniuose ir subtropiniuose regionuose. Švelniojo klimato Eurazijos zonose ši šeima taip pat labai gausi, o rūšių sudėtis glaudžiai susijusi su vietinių lapuočių medžių paplitimu. Lietuvoje oficialiai aptinkama apie 90 keršųjų kandelių rūšių, kurios yra plačiai paplitusios visoje teritorijoje. Dėl šiltėjančio klimato pastaraisiais dešimtmečiais stebimas laipsniškas pietinių rūšių plitimas šiaurės kryptimi link Baltijos šalių ir Skandinavijos. Šios šeimos atstovų rasta net labai atokiose vandenynų salose, kas įrodo jų gebėjimą pasyviai plisti padedant oro srovėms arba gabenant augalus.