Kanarinis kadagys (Juniperus canariensis) yra kiparisinių (Cupressaceae) šeimos plikasėklis sumedėjęs augalas. Ši rūšis ilgą laiką buvo klasifikuojama kaip finikinio kadagio (Juniperus phoenicea) kompleksui priklausantis porūšis (Juniperus turbinata subsp. canariensis), tačiau šiuolaikiniai genetiniai bei morfologiniai tyrimai patvirtino jos, kaip atskiros endeminės rūšies, statusą. Tai Kanarų salų ir Madeiros endemikas. 

     Tai sumedėjęs, tankus, visžalis medelis, subrendęs pasiekiantis 4–8 m aukštį ir išsiskiriantis labai netaisyklingu kamieno skerspjūviu. Jaunų individų lapija yra spygliška, o suaugusių augalų šakelės pasidengia smulkiais, 0,7–1 mm ilgio, kiaušiniškai rombiškais, prigludusiais žvyniškais lapais. Šie žvyniški lapai turi pailgą išilginę raukšlėtą liauką, plėvelinį kraštą bei smailėjančią arba nusmailėjusią viršūnę su kietu, duriančiu spygliuku. Augalas subrandina rutuliškus ar kiaušiniškus, 8–12 mm skersmens megastrobilus (uogiškus kankorėžius), kurie antraisiais metais prinoksta ir tampa tamsiai raudonos arba raudonai rudos spalvos. Nuo spyglišką lapiją visą gyvenimą išlaikančių genties rūšių (pvz., paprastojo kadagio ar kito Kanarų endemiko Juniperus cedrus) ši rūšis aiškiai skiriasi tuo, kad subrendę augalai turi tik žvyniškus lapus. Pagrindinis morfologinis skirtumas nuo kitų žvyniškus lapus turinčių kadagių yra lapų viršūnėlės, kurios pasižymi kietais bei aštriais spygliškais galiukais, o ne bukais ar minkštais kraštais. Nuo artimiausios Viduržemio jūros regiono rūšies Juniperus phoenicea šis kadagys skiriasi labiau pailgais, smailesniais lapais ir vidutiniškai mažesniu sėklų skaičiumi (turi tik 4–8 sėklas viename kankorėžyje). Galiausiai, nuo morfologiškai panašaus Juniperus turbinata jis skiriasi kiek smulkesniais ūgliais, specifine viršūnėlės forma ir skiriamaisiais molekuliniais bei eterinių aliejų biocheminiais požymiais.

     Augalai geriausiai auga ant bazaltinės kilmės (vulkaninio) dirvožemio. Jie aptinkami tiek lygumose su gilesniu dirvožemio sluoksniu, tiek stačiuose, sunkiai prieinamuose uolinguose šlaituose su labai plona dirvos danga. Priklausomai nuo šlaitų orientacijos, rūšis sudaro du skirtingus miškų tipus. Pavėjiniuose (šiauriniuose) šlaituose jie auga 200–500 m aukštyje ir suformuoja pereinamąją zoną tarp pakrantės krūmynų ir drėgnųjų laurų miškų. Priešvėjiniuose (pietiniuose) šlaituose jie išplinta 300–900 (kartais iki 1100) m aukštyje, kur ribojasi su sausesnėmis pakrančių formacijomis bei kanarinių pušų (Pinus canariensis) miškais. Plokščiakalniuose ir atvirose pakrantėse (pvz., El Hiero saloje) šie augalai auga nuolatinių, stiprių Atlanto pasatų veikiamoje aplinkoje. Vėjas suformuoja unikalų biotopą, kuriame medžiai fiziškai transformuojasi – jų kamienai išlinksta ir driekiasi pažeme, sukurdami natūralią užuovėją smulkesnei florai bei faunai. Tai visžalis, sausrai atsparus spygliuotis, galintis augti ir kaip daugiašakis krūmas, ir kaip vienakamienis medis. Augalas auga labai lėtai, tačiau pasižymi dideliu ilgaamžiškumu; seniausi ir stambiausi individai išliko tik sunkiai prieinamose uolose, kur jų nepasiekė žmogaus ūkinė veikla. Rūšis dažniausiai yra vienanamė (tas pats augalas turi ir vyriškuosius, ir moteriškuosius generatyvinius organus), tačiau pasitaiko ir dvinamių individų. Žydėjimas ir apdulkinimas vyksta vėjo pagalba. Šio kadagio uogiški kankorėžiai yra mėsingi ir patrauklūs vietiniams paukščiams (pvz., strazdams bei endeminėms Kanarų salų paukščių rūšims). Paukščiai sulesa megastrobilus, o jų virškinamajame trakte kietas sėklų apvalkalas yra dalinai suskaidomas, kas stimuliuoja ir pagerina sėklų dygimą jiems pasišalinus su ekskrementais. Spygliuose ir medienoje gausu lakiųjų eterinių aliejų. Šie cheminiai junginiai atlieka gynybinę funkciją – saugo augalą nuo subtropiniame klimate plintančių grybelinių ligų, bakterijų bei augalėdžių kenkėjų.

     Ši rūšis yra plačiai paplitusi centrinėse ir vakarinėse Kanarų salyno salose – Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Gomeroje, La Palmoje ir El Hiere. Ji visiškai neauga tik dviejose rytinėse, pačiose sausiausiose salose – Lanzarotėje ir Fuerteventūroje. Augalas natūraliai aptinkamas ir pačioje Madeiros saloje bei šalia esančioje mažesnėje Porto Santo saloje.