Kiškiniai (Leporidae) yra kiškiažvėrių (Lagomorpha) šeima, kuriai priklauso visi tikrieji kiškiai ir triušiai. Pasaulyje iš viso priskaičiuojama 11 genčių ir apie 60–70 gyvuojančių rūšių. 

     Šios šeimos žinduolių kūno ilgis svyruoja nuo 25 iki 70 cm, o masė priklausomai nuo rūšies siekia nuo 400 g iki 7 kg. Kūnas yra šiek tiek suspaustas iš šonų, o nugara išreikštai išlenkta, kas idealiai pritaikyta greitam šuoliavimui. Kailis yra tankus, minkštas, o jo spalva varijuoja nuo pilkšvai rudos iki smėlio, atlikdama apsauginę maskuotės funkciją aplinkoje. Galva yra pailga, su didelėmis, šonuose išsidėsčiusiomis akimis, užtikrinančiomis beveik 360 laipsnių matymo lauką. Išskirtinis šeimos bruožas yra ilgos, judrios ausys, kurios ne tik puikiai sugauna garsus, bet ir atlieka svarbų vaidmenį kūno termoreguliacijoje. Užpakalinės galūnės yra žymiai ilgesnės ir stipresnės už priekines, turinčios išvystytus šlaunų raumenis galingiems šuoliams atlikti. Priekinės pėdos turi penkis pirštus, o užpakalinės – keturis pirštus su stipriais, ilgais, bet gana tiesiais nagais. Pėdų apačia yra tankiai apaugusi plaukais, kurie veikia kaip amortizatoriai ir apsaugo nuo slydimo bėgant kietu ar slidžiu paviršiumi. Viršutinė lūpa yra giliai skelta išilgai vidurio linijos („kiškio lūpa“), todėl apnuogina nuolat augančius priekinius kandžius. Skirtingai nuo kiškėnų, visi kiškiniai turi trumpą, kailingą uodegą, kuri pavojaus metu bėgant gali tarnauti kaip vizualinis signalas kitiems gentainiams. 

     Kiškiniai yra paplitę labai įvairiose gamtinėse zonose. Didelė dalis tikrųjų kiškių (pvz., pilkasis kiškis) renkasi kultūrinius laukus, stepes, natūralias pievas bei ganyklas. Šiuose biotopuose nėra natūralių barjerų, todėl jie gali pilnai išnaudoti savo pagrindinį ginklą – greitą bėgimą šuoliais. Kai kurios rūšys, pvz., baltasis kiškis ar Šiaurės Amerikoje paplitęs amerikinis triušis, yra tipiški miško gyventojai. Jie renkasi tankius spygliuočių ir mišrius miškus, kirtavietes, jaunuolynus bei pelkių prieigas, kur gausu pomiškio ir natūralių slėptuvių. Europiniai laukiniai triušiai renkasi vietas su lengvu, smėlingu dirvožemiu – kalvotas vietoves, krūmynus, parkus ar miškų pakraščius. Jiems būtinas substratas, tinkamas sudėtingų požeminių urvų sistemų (kolonijų) rausimui. Kiškiniai yra prieblandos ir nakties gyvūnai, dieną praleidžiantys pasislėpę guoliuose (įdubose žemėje) arba urvuose. Jų elgsena susijusi su apsauga nuo plėšrūnų: kiškiai pasikliauja maskuote ir staigiu spurtu (gali pasiekti iki 50–70 km/h greitį, bėgti zigzagais), o triušiai – greitu atsitraukimu į požeminius urvus. Tai augalėdžiai. Šiltuoju metų laiku jie minta sultingomis žolėmis, dobilais, javais, o žiemą pereina prie kieto maisto – medžių (ypač drebulių, beržų, obelų) žievės, ūglių ir plonų šakelių. Virškinimui optimizuoti jie naudoja cekotrofiją (koprofagijos formą) – suėda iš savo aklosios žarnos pašalintas minkštas, maistingas granules, kad antrą kartą įsisavintų mikroorganizmų susintetintus vitaminus ir aminorūgštis. Kiškiniai garsėja itin dideliu reprodukciniu potencialu. Per metus patelė gali išvesti nuo 2 iki 4 (kartais net iki 5) vadų. Kadangi šie gyvūnai mitybos grandinėse yra pagrindinis daugelio plėšrūnų grobis, evoliuciškai išsivystė du skirtingi jauniklių auginimo būdai. Kiškiai veda visiškai išsivysčiusius, reginčius ir plaukuotus jauniklius atvirose vietose; motina juos lanko tik kartą ar kelis kartus per parą, kad pamaitintų itin riebiu pienu. Triušiai veda aklus, plikus ir bejėgius jauniklius saugiuose urvuose, kur juos kruopščiai prižiūri iki visiško savarankiškumo.

     Tai kosmopolitinė šeima, natūraliai paplitusi beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir Australiją, kur pastarojoje buvo introdukuoti žmogaus. Jie demonstruoja išskirtinį ekologinį plastiškumą ir yra prisitaikę prie pačių įvairiausių sausumos biomų – nuo poliarinių tundrų iki tropinių miškų bei sausringų dykumų.